Aš apsimečiau savo kaimynės dukra, kad jos neišvežtų į psichiatrijos ligoninę

Viskas prasidėjo antradienio popietę, kai iš laiptinės pasigirdo šūksniai.
— Niekur nevažiuosiu! Jūs neturite teisės manęs išvežti!
Praveriau duris ir pamačiau ponią Mariją, įsikibusią į staktą, o šalia — du socialinius darbuotojus su dokumentų segtuvu.
— Ponia, tai jūsų pačios labui. Jūsų dukra pasirašė dokumentus. Jūs nebegalite gyventi viena.
— Aš neturiu dukros! — suriko Marija, akys prisipildė ašarų. — Tai melas!

Priėjau nepagalvojusi.
— Kas čia vyksta?
Vienas darbuotojas kandžiai žvilgtelėjo:
— O jūs kas tokia?
— Aš jos dukra, — ištariau ir pati nustebau savo žodžiais.
Marija įbedė į mane žvilgsnį — lyg ieškotų veide ką nors pažįstamo. Lūpos virptelėjo šypsena.
— Karolina… — sušnabždėjo.
— Taip, mama. Čia aš.
Socialinis darbuotojas suraukė antakius, ėmė tikrinti popierius:
— Čia parašyta, kad jūsų dukra gyvena užsienyje ir viską pasirašė įgaliojimu.
— Vadinasi, turite netikslią informaciją, — kiek galėdama tvirčiau pasakiau. — Aš gyvenu čia, šiame name. Visada buvau šalia mamos.
— Turėsime patikrinti jūsų tapatybę.
— Žinoma. Užeikite, ramiai viską aptarsime.

Išprašiau kelių dienų „nesusipratimui“ sutvarkyti. Kai jie išėjo, Marija stipriai suspaudė mano ranką.
— Karolina, mano mergaite. Žinojau, kad sugrįši.

Tą naktį pasilikau pas ją. Užplikiau liepžiedžių arbatą, kaip ji mėgsta, ir atsisėdome ant nusėdėjusios sofos svetainėje.
— Prisimeni, kai buvai maža, pasakodavau tau pasakas prieš miegą? — paklausė.
— Žinoma, mama.
— Tavo mėgstamiausia buvo apie princą, pavirtusį kregžde.
Linktelėjau, nors tos pasakos nebuvau girdėjusi. Marija užsimerkė ir padėjo galvą man ant peties.

Toliau viskas įsisuko kaip verpetas. Išsiaiškinau, kad tikroji Karolina, jos duktė, jau penkiolika metų gyvena Ispanijoje. Beveik neatvyksta, retai paskambina, o dabar nusprendė, jog patogiausia būtų motiną atiduoti į valstybinius globos namus ir parduoti butą.
— Tu gera dukra, — vieną rytą prie pusryčių tarė Marija. — Ne tokia kaip tos smalsios kaimynės, vis žiūri pro užuolaidas.
Nusišypsojau, nors skaudėjo. Pastaruosius dvejus metus aš ir buvau ta „smalsi kaimynė“ — palikdavau maisto prie durų, padėdavau ieškoti raktų, lydėdavau į polikliniką, kai nebuvo kam.

Iš savo santaupų pasisamdžiau advokatą. Rizika didelė, bet negalėjau jos palikti.
— Turime įrodyti, kad ponia gaus tinkamą priežiūrą namuose, — paaiškino jis. — Ir kad biologinės dukros interesai konfliktuoja.
— O jeigu ji atskris?
— Tuomet bus jūsų žodis prieš jos.

Kelias savaites tapau tikra Karolina. Išmokau jos senų kaimynų vardus, mezgimo būrelio drauges, šeimos gydytoją, pas kurį ji ėjo trisdešimt metų. Marija pasakodavo istorijas, o aš jas dėjausi į atmintį kaip brangenybes.
— Kai buvai maža, bijojai tamsos, — vieną vakarą tarė. — Palikdavau įjungtą šviesą koridoriuje.
— Ir dabar palieki, mama.
— Tikrai? — nusišypsojo. — Matyt, įpročiai nemiršta.

Kartais prasimušdavo aiškumo akimirkos, nuo kurių sustingdavau. Vieną popietę, skusdamos bulves, Marija įsmeigė į mane žvilgsnį:
— Tu juk ne Karolina, tiesa?
Sustingo kraujas.
— Kodėl taip sakai, mama?
— Karolina turėjo randą kairėje antakioje. Nukrito nuo dviračio, kai buvo devynerių.
Patylėjau. Marijos rankos lengvai drebėjo, bet ji tęsė darbą.
— Bet tu esi čia. O Karolinos nėra.
Ji uždėjo delną ant manosios.
— Tu mane myli. Ar ne tai svarbiausia?
Skrandyje kažkas trakštelėjo.
— Taip, mama. Labai tave myliu.
— Vadinasi, tu mano dukra. Labiau už tą, kuri mane paliko.

Teismas truko neilgai. Tikroji Karolina prisijungė nuotoliu — elegantiška, šalta — aiškino, kad motinai būtina profesionali priežiūra. Aš paliudijau, kad gyvenu su Marija, prižiūriu ją, palaikau stabilią būklę. Kaimynai liudijo mano naudai. Gydytojas patvirtino, kad jos demenciją galima valdyti namuose, jei yra nuolatinė priežiūra.
Mes laimėjome. Teisėjas nusprendė, kad Marija gali likti savo bute, esant mano priežiūrai. Karolina grasino skųsti, bet taip ir nepadarė — matyt, neapsimokėjo.

Praėjo šeši mėnesiai. Rytais Marija kartais vadina mane Karolina. Kartais — mano tikru vardu, Aistė. O aiškiausiomis akimirkomis sako „dukrelė“, nesvarbu, kurį vardą prideda.
Šį rytą, kai kepiau kiaušinienę, ji apkabino mane iš nugaros.
— Ačiū, kad pasilikai, — sušnabždėjo.
— Niekur kitur nenoriu būti, mama.
Ir tai buvo tiesa. Kažkuriuo metu nebevaidinu. Tapau ta dukra, kurios jai reikėjo, o ji — ta mama, kurios aš niekada neturėjau.
— Žinai, — tarė, tepdama uogienę ant skrebučio, — kartais man atrodo, kad tave susikūriau. Kad esi mano sumišusios galvos vaisius.
— Ar tau tai trukdo?
— Ne, — nusišypsojo. — Jei susikūriau, reiškia, gerai padirbėjau.
Nusišypsojau ir pripyliau dar kavos.
— Geriausias darbas pasaulyje, mama. Geriausias.

Lauke rytinė saulė užliejo virtuvę. Ir tame mažame bute, pilname svetimų prisiminimų, kurie tapo manais, supratau: šeima ne visada gimsta iš kraujo.
Kartais ji gimsta iš to, kad pasilieki, kai kiti išeina.
Kartais — iš paprasto antradienio, kai pasirenki pameluoti, kad apsaugotum žmogų, kurį myli.
Ir kartais gražiausias melas tampa tikriausia tavo gyvenimo tiesa.