Aš daviau mamai savo buto raktus. O vakare, kai buvau viena namuose, išgirdau, kaip kažkas tyliai atrakina duris – ir tai buvo ne mama…

Turėjau jaunesnę seserį kuri visą gyvenimą ėmė iš manęs. Kai išvykau į komandiruotę, palikau raktus mamai. Grįžusi pastebėjau kad dingsta daiktai. O paskui vieną dieną atsiguliau serganti — ir kažkas ėmė kišti raktus į mano durų spyną.”

Mano jaunesnioji sesuo Eglė — galima sakyti, nuo pat vaikystės buvo mano didžiausia priešininkė.

Eglė visada norėjo visko iš karto. Nemėgo dalytis — bet imti iš kitų, prašom. Kai mums abiem duodavo saldainių, ji savo suvalgydavo akimirksniu, o paskui skųsdavosi mamai kad aš nenoriu dalytis. Man tekdavo duoti. Iš pradžių saldainiais, vėliau — ausinukais, drabužiais, papuošalais, rankinėmis. Aš niekada neliepdavau jos daiktų, o ji maniškiais naudojosi labiau nei aš pati.

Laikui bėgant užaugome. Vietoj pigių papuošalų atsirado brangesni. Bet Eglės charakteris nepasikeitė.

Tėvai man visada sakydavo — ji tavo sesuo, privalai dalytis. Jai — jokių pretenzijų. Kodėl viskas visada iš manęs?

Paskutiniame universiteto kurse susiradau darbą. Po dvejų metų nusipirkau butą Vilniuje. Pati, iš savo pinigų, su paskola.

Po to tėvai šiek tiek atsitraukė su reikalavimais padėti seseriai — suprato kad man pačiai sunku mokėti paskolą. Bet Eglė neatsitraukė.

Ji prašė tėvų nupirkti jai butą. Pati nesistengė. Žinoma — lengviau prašyti nei užsidirbti.

Tada pirmą kartą mama pasakė seseriai tiesiai:

— Nori buto — dirbk, taupyk, nusipirk. Nenori dirbti — susirask vyrą kuris turi savo būstą. Mes tau nepadėsime.

Tai buvo pirmas kartas per visą mūsų gyvenimą kai mama pasakė tai ką seniai turėjo pasakyti.

Jau antri metai gyvenu savo bute. Turiu katę Rudąją ir daug augalų. Viskas gerai.

Prieš kelis mėnesius reikėjo išvykti į Kauną darbo reikalais — mėnesiui. Palikau raktus mamai. Paprašiau pašerti katę ir palaistyti gėles.

Grįžau. Viskas atrodė gerai. Bet netrukus pastebėjau kad dingsta smulkūs daiktai — apyrankė, lūpų dažai, kvepalų buteliukas. Maniau pati išmėčiau. Stebėjausi bet negalvojau blogai.

Kol vieną dieną nesusirgau.

Gulėjau ant sofos su temperatūra. Rytas. Tylu.

Staiga kažkas paskambino į domofoną. Du kartus. Niekas neturėjo ateiti — neatidariau. Skambučiai nutilo. Paskui kažkas paskambino tiesiai į duris.

Neatidariau.

Atsistojau, nuėjau į virtuvę užsivirti arbatos. Grįžau į lovą. Ir tada išgirdau — kažkas kiša raktus į spyną.

Sustingau.

Durys atsidarė.

Tai buvo ne mama.

Tai buvo Eglė.

Ji ramiai nusiavė batus. Atidarė mano virtuvės spintelę ir pradėjo kažko ieškoti. Manęs nepastebėjo — stovėjau už sienos. Tiesiog žiūrėjau nejudėdama. Negalėjau net surikti.

Paskui Eglė nuėjo link miegamojo — ir tada mane pamatė.

Išsigando. Pradėjo kažką murmėti nesuprantamai. Apsiavė ir išėjo.

Paskambinau mamai.

Ji pasakė kad tai nesusipratimas — niekas, išskyrus ją, neturėjo mano raktų.

Bet paskui Eglė pati paaiškino.

Paaiškėjo kad kai ji su mama lankėsi mano bute kol manęs nebuvo — pasidarė raktų dublikatus. Slapčia. Be mano žinios. Ir kiekvieną kartą atėjusi pasiėmdavo po smulkmeną. Manė kad nepastebėsiu.

Jos logika: man visko užtenka, o aš „įžūliai” nesidaliju — tad ji tiesiog pati „sutvarkė reikalus”.

Mama prašo atleisti. Sako kad Eglė nepadarė didelio nusikaltimo.

Aš nesutinku.

Tai ne vaikystės saldainiai. Tai mano namai. Mano spyna. Mano raktas padarytas be mano žinios ir sutikimo.

Jei galėčiau — kreipčiausi į policiją. Gal dar kreipsiuos.

Su Egle nekalbame. Mama sako kad aš perdeduu. Galbūt. Bet kiekvieną vakarą užrakinusi duris pagalvoju — ar tikrai niekas daugiau neturi mano raktų.

O jūs — ar yra jūsų šeimoje žmogus kuris visą gyvenimą ėmė ir niekada nedavė? Ir ar buvo momentas kai pagaliau pasakėte — gana?