Aš daviau mamai savo buto raktus. O vakare, kai buvau viena namuose, išgirdau, kaip kažkas tyliai atrakina duris – ir tai buvo ne mama

Turiu jaunesnę seserį Viktoriją, kuri, galima sakyti, nuo pat vaikystės buvo didžiausia mano priešininkė. Vika visada norėjo visko iš karto. Palyginti su manimi, ji nemėgo dalytis.

Paimti iš kitų – prašau, bet dalytis ar bent jau kurti savo – ne, ne. Kai mums abiem duodavo saldainių, ji savo suvalgydavo iš karto, o po to liepdavo mamai, kad ši priverstų mane dalytis su ja.

Man tekdavo dalytis. Iš pradžių saldainiais, vėliau – ausinėmis, grotuvais, diskais, drabužiais, bižuterija, rankinėmis ir pan. Dėl to nekenčiau savo sesers. Aš niekada nenaudodavau jos daiktų, o ji mano daiktais naudojosi labiau nei aš pati. Laikui bėgant mes užaugome.

Po truputį vietoj bižuterijos atsirado brangūs papuošalai, o sesers charakteris liko nepakitęs. Tėvai visada man sakydavo, kad Vika – mano sesuo, todėl aš privalau su ja dalytis. Jai jokių pretenzijų niekada nebuvo. Kodėl viską reikalavo iš manęs? Paskutiniame universiteto kurse susiradau darbą, o po dvejų metų nusipirkau sau butą.

Po to, kai įsigijau savo būstą, tėvai šiek tiek atsitraukė su nuolatiniais reikalavimais padėti seseriai, nes jau suprato, kaip man pačiai sunku mokėti paskolą už butą.

O štai sesuo neatsitraukė. Ji prašė buto iš tėvų, bet pati nesistengė. Žinoma, jai buvo lengviau prašyti, nei užsidirbti pačiai. Tada mama pirmą kartą parodė seseriai jos vietą. Ji visada gaudavo tai, ko norėdavo, o dabar mama pasakė:

– Nori buto – dirbk, užsidirbk, nusipirk jį, nenori dirbti – susirask vyrą, kuris turi savo būstą. Mes sesei nepadėjome su būstu ir tau nepadėsime.

Mums patiems reikėtų pagalbos. Galiausiai mama pasakė tai, ką seniai turėjo pasakyti. Jau antrus metus gyvenu savo bute ir džiaugiuosi gyvenimu. Man visko pakanka, neturiu kuo skųstis.

Neseniai įvyko incidentas, kurio iki šiol negaliu atleisti seseriai. Man reikėjo išvykti į kitą miestą darbo reikalais. Turiu katę ir augalų namuose.

Palikau raktus pas mamą, kad ji pašertų katę ir palaistytų gėles. Po mėnesio grįžau. Viskas atrodė gerai, bet pastebėjau, kad labai dažnai pradėjo dingti įvairūs smulkūs daiktai, pavyzdžiui, apyrankės, lūpų dažai ir panašiai.

Maniau, kad pati juos išmėtau, o paskui stebiuosi, kad jie dingsta. Tik vėliau supratau, kad problema ne visai manyje. Vieną dieną susirgau ir likau namuose. Ramiai gulėjau ant sofos, kai staiga kažkas paskambino į domofoną.

Niekas neturėjo ateiti, todėl atidaryti nėjau. Į domofoną paskambino du kartus. Tada skambučiai nutilo, bet netrukus kažkas ėmė skambinti į duris. Durų taip pat neatidariau.

Atsistojau ir nuėjau į virtuvę. Po tų skambučių jau nebegalėjau miegoti, todėl nusprendžiau užsivirti arbatos. Pasiėmusi arbatos grįžau į lovą pažiūrėti serialo. Ir tada girdžiu – kažkas kiša raktus į durų spyną.

Aš sustingau vietoje. Baimė mane užplūdo nuo galvos iki kojų. Durys atsidarė. Stovėjau prie virtuvės durų. Tai buvo ne mama, o Vika. Ji ramiai nusiavė batus, atidarė mano spintelę virtuvėje ir pradėjo atkakliai kažko ieškoti. Vika manęs nepastebėjo, nes stovėjau už sienos, todėl ji manęs beveik nematė. Iš nustebimo tiesiog stovėjau nejudėdama ir stebėjau, kas vyksta.

Vėliau Vika nuėjo į mano miegamojo pusę ir pakeliui mane pamatė. Ji labai išsigando, tada pradėjo kažką nesuprantamo sakyti, apsiavė sportbačius ir išėjo. Po kurio laiko atsigavau ir paskambinau mamai.

Ji pasakė, kad tai nesusipratimas, nes niekas, išskyrus ją, neturėjo mano raktų. Bet, bent jau, mama pažadėjo pasikalbėti su Vika. Mano sesuo vėliau pati paaiškino.

Pasirodo, ji pasidarė mano raktų dublikatus, kai su mama lankėsi mano bute, kol manęs nebuvo. Kadangi Vikutei atrodė, jog man visko užtenka, o aš įžūliai nesidaliju, ji nusprendė viską sutvarkyti pati – kiekvieną kartą išeidama iš mano buto pasiimdavo po smulkmeną. Žinoma, juk aš nepastebėsiu.

Mama prašo atleisti Viką, nes, jos manymu, sesuo nepadarė tokio didelio nusikaltimo. Aš nenusiteikusi jai atleisti. Jei galėčiau, kreipčiausi į policiją.