Aš grįžau iš darbo anksčiau ir išgirdau virtuvėje moters juoką. Tada dar nežinojau, kuo baigsis šis vakaras…

Paprastas antradienis, keturios keturiasdešimt dienos, raktai dar šilti rankoje. Lietus barbeno į skėtį, batai paliko drėgnus pėdsakus ant kilimėlio.

Galvojau tik apie tai, kaip nusivilkti paltą, užkaisti arbatinuką ir atsigulti minutėlę su telefonu, kol vaikai negrįžo iš užsiėmimų. Įėjimo durys sudejavo kaip visada, kai stumtelėjau jas klubu.

Ir tada tas garsas.

Juokas. Lengvas, skambus, moteriškas — toks, kokio niekada neišskleidžiau šioje bute. Sustingau pusiaukelėje, skėtis vis dar lašėjo ant grindų. Akimirką pagalvojau — galbūt radijas įjungtas svetainėje. Tačiau juokas pasikartojo, dabar su lengvu atodūsiu, tarsi kažkas ką tik pasakojo tikrai juokingą istoriją. Ir tada išgirdau antrą balsą — žemą, vyrišką, iki skausmo pažįstamą. Mano vyrą.

Širdis trenkė į gerklę taip stipriai, kad akimirką negalėjau praryti seilių.

Pajudėjau ant pirštų galiukų. Koridoriaus grindys išdavikiškai sudejavo, tačiau jie negirdėjo — toliau juokėsi. Šviesa iš virtuvės krito ant grindų ilgu šiltu stačiu keturkampiu. Sustojau tiesiai prieš slenkstį, ranka pati suspaudė durų apvado.

Ant stalo stovėjo mano mėgstama pjaustymo lentelė — ta, su išdegintu užrašu «Su meile nuo močiutės». Ant jos gulėjo pjaustyti pomidorai ir mocarela. Šalia du vyno taurai, dar nepalytėti. O prie stalo — ji.

Ji sėdėjo nugara į mane, mano sename pilkame megztinyje, kurį palikau ant kėdės nugarėlės ryte. Plaukai palaidi, raudonos sruogos krito ant peties. Mano vyras stovėjo šalia, atremtas klubu į stalviršį, ir žiūrėjo į ją taip, kaip kažkada žiūrėjo į mane — su ta pačia švelnia, atsipalaidavusia šypsena.

— Na, sakyk, rimtai manai, kad niekas nepastebės? — sakė ji žaismingai, atmetusi plaukus atgal.

— Niekas, — atsakė jis tyliai. — Ji šiandien grįžta po septynių.

Tuo metu lentelė iškrėtė man iš rankų. Nukrito triukšmingai ant grindų. Abu atsisuko vienu metu.

Tyla, kuri sekė, buvo tiršta kaip smala. Vyro veidas iš pradžių išblyško, paskui paraudo — per akimirką perėjo visus panikos etapus. Ji pakėlė antakį, tarsi kas nors būtų pertraukęs jos mėgstamą serialą. Nestojo. Tik šiek tiek atmetėsi ant kėdės, tarsi norėjo mane geriau apžiūrėti.

— Brangioji… — pradėjo jis, žengdamas žingsnį į mano pusę. Balsas drebėjo, bet jis bandė skambėti normaliai. — Tai ne tai, ką tu galvoji.

— O ką aš galvoju? — paklausiau ramiai. Nustebau dėl savo balso. Skambėjo svetimai, plokščiai, tarsi priklausytų kažkam kitam.

Ji pagaliau atsistojo. Lėtai, grakščiai. Vienu judesiu nusivilko mano megztinį ir numetė jį ant kėdės nugarėlės, tarsi tai būtų sena skuduras. Po juo buvo juodas palaidinė su kirpimu — tokia, kokios niekada nenešiojau. Priėjo arčiau, sustojo pusmetriu nuo manęs.

— Labas, — tarė ji. — Aš esu Marija. Manau, tu jau supratai.

Nepasidavė rankai. Tik žiūrėjo tiesiai į akis, be gėdos, be drovumo. Tarsi aš būčiau nekviestinis svečias jos virtuvėje.

Vyras sugriebė ją už peties.

— Marija, prašau…

— Ką prašau? — metė ji, nenulaidama žvilgsnio nuo manęs. — Mes abi žinome, kuo tai baigsis.

Tą akimirką kažkas manyje sulūžo. Ne garsiai, ne su šauksmu. Tyliai, kaip sena lemputė, kuri užgęsta be traškesio.

— Išeikite, — pasakiau.

Jis prasidarė burną, bet aš pakėliau ranką.

— Abu. Nedelsiant.

Marija gūžtelėjo pečiais, pasiėmė rankinę nuo stalo. Vyras žiūrėjo į mane maldaudamas.

— Vaikai grįš po valandos… — sušnabždėjo jis.

— Žinau, — atsakiau aš. — Todėl jūs turite penkias minutes apsirengti ir išeiti. Likusią dalį paaiškinsi jiems pats.

Jie nesiginčijo. Marija išėjo pirmoji, kulniuočiau koridoriumi. Jis sustojo virtuvės duryse, paskutinį kartą pažvelgė į mane.

— Atsiprašau, — pasakė jis tyliai.

Neatsakiau. Tiesiog stebėjau, kaip jis uždaro duris. Paskui atsisėdau ant grindų. Lietus vis dar barbeno į palangę. Ant stalo stovėjo tie du vyno taurai — nepaliesti, raudoni, absurdiškai gražūs. Pasiėmiau vieną į ranką. Jis kvepėjo juodaisiais serbentais ir kažkuo aštriu, svetimu.

Neišgėriau. Tiesiog išpyliau turinį į kriauklę. Antrą taip pat. Paskui atidariau vandenį ir stebėjau, kaip raudoni lašeliai nubėga į nuotekų vamzdį.

Vaikai grįžo lygiai penkios keturiasdešimt penkios. Anna įbėgo pirma, su šlapiais plaukais ir šypsena iki ausų.

— Mama, lyja kaip iš kibiro! Kur tėtis?

— Tėtis… turėjo išvykti, — pasakiau. Balsas nedrebėjo. — Kelioms dienoms.

Markas susiraukė.

— Vėl?

— Taip. Vėl.

Padariau jiems sumuštinius. Pomidorai ir mocarela gulėjo ant lentos — supjaustyti lygiai, tvarkingai. Jie valgė tyloje. Tik radijas tyliai grojo fone, kai kurios senos hitų melodijos.

Naktį, kai vaikai jau miegojo, atsisėdau prie virtuvės stalo. Įjungiau nešiojamąjį kompiuterį. Įvedžiau į paiešką: «kaip išsiskirti su vyru, jei jis turi meilužę».

Valandų valandas vartinėjau puslapius. Skaičiau apie alimentus, apie vaikų globą, apie tai, kaip pasakyti tėvams. Vienu momentu ašaros pačios pradėjo lietis — ne garsiai, ne isterijos priepuoliu. Tiesiog bėgo, lašėjo ant klaviatūros.

Ryte pabudau su veidu, prilipusi prie stalo. Saulė skverbėsi pro langą, lietus baigėsi. Ant stalo gulėjo lapelis — tas pats, ant kurio vakar rašiau pirkinių sąrašą. Šalia kas nors pridėjo didžiosiomis raidėmis:

«Myliu tave. Atsiprašau. Grįšiu vakare, pasikalbėsim».

Parašas: Markas.

Sudraskiau lapelį perpus. Paskui į ketvirčius. Paskui į konfeti. Jis negrįžo vakare. Negrįžo kitą dieną. Po savaitės atsiuntė žinutę: «Man reikia laiko. Mums visiems».

Neatsakiau.

Vietoje to nuėjau pas advokatą. Paskui į banką. Paskui surinkau jo daiktus į šiukšlių maišus — marškinius, batus, tą prakeiktą striukę su gobtuvu, kurią jis vilkėjo «laisvadieniais su draugais». Viską išnešiau į rūsį.

Vaikai klausinėjo. Melavau. Sakiau, kad tėtis komandiruotėje. Kad netrukus grįš. Anna kartais verkdavo naktimis. Markas apsimetė, kad jam vis tiek nesvarbu, bet aš mačiau, kaip jis kiekvieną vakarą tikrina telefoną.

Praėjo trys mėnesiai. Vieną kartą jis paskambino.

— Galime susitikti? — paklausė. Balsas buvo pavargęs, tarsi jis būtų pasenęs dešimčia metų.

— Ne, — atsakiau.

— Prašau. Man reikia tau kai ką pasakyti.

— Sakyk telefonu.

Tyla. Ilga.

— Marija nėščia, — galiausiai pasakė. — Tai mano.

Kažkas manyje mirė. Ne dramatiškai. Tiesiog užgeso, kaip žvakė, kurią kažkas užgesino.

— Sveikinu, — pasakiau. — Tu turėsi naują gyvenimą.

Padėjau ragelį.

Paskui nuėjau į vonią. Atsistojau priešais veidrodį. Ilgai stebėjau save. Stebėjau raukšeles prie akių, žilą sruogą, kurios anksčiau nepastebėjau. Lūpas, kurios kažkada dažniau šypsodavosi.

Ir pirmą kartą nuo to antradienio nusišypsojau. Ne plačiai. Ne džiaugsmingai. Bet nuoširdžiai.

Nes supratau — tai jau nebe mūsų namai su juo. Tai mano namai. Su vaikais. Su lietumi ant palangės. Su lenta «Su meile nuo močiutės».

Ir kad aš čia lieku. O jis — ne.