Aš gyvenau su vyru tik du mėnesius. Iš pradžių viskas buvo ramiai ir teisingai, kol nesusipažinau su jo mama…

Po skyrybų aš gyvenau viena beveik aštuonerius metus. Vaikai užaugo, išsikraustė, kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Išmokau būti savarankiška, nepriklausyti nuo niekieno nuotaikos, susikurti savo ritmą. Turėjau darbą, savo butą, drauges, įprastus maršrutus. Ir jau beveik susitaikiau su mintimi, kad didelės meilės mano amžiuje nebebus.

O tada atsirado jis.

Mes susipažinome atsitiktinai, per bendrus pažįstamus. Jis buvo ramus, intelektualus, dirbo IT srityje, gyveno vienas. Išsiskyręs, suaugęs sūnus kitame mieste. Jis nežadėjo stebuklų, tiesiog buvo šalia. Skambino, klausdavo, kaip praėjo diena, atveždavo produktų, jei aš būdavau pavargusi. Su juo buvo ramu ir patikima.

Po pusmečio jis pasiūlė:

– Gal pabandom gyventi kartu? Mūsų amžiuje jau aišku, ar žmogus tinka, ar ne.

Tai skambėjo protingai. Man buvo penkiasdešimt trys, jam šiek tiek daugiau. Mes abu ne vaikai. Išnuomojau savo butą ir persikėliau pas jį. Viskas buvo ramu. Mes ruošdavome vakarienes, žiūrėdavome filmus, vaikščiodavome savaitgaliais. Maniau, kad pagaliau radau brandžius, suaugusius santykius be žaidimų.

Beveik du mėnesius viskas buvo gerai.

O tada vieną vakarą jis pasakė:

– Mama nori su tavimi susipažinti. Ateina pas mus vakarienės. Tik įspėju, ji griežta. Visą gyvenimą pradirbo mokykloje. Bet ji tau patiks.

Šiek tiek sunerimau. Būnant penkiasdešimt suvirš metų vėl išgyventi, ar patiksi kieno nors mamai, skamba keistai. Bet sutikau. Nusipirkau desertą, paruošiau stalą, apsirengiau ramią suknelę. Nusprendžiau, kad viskas bus suaugusiai.

Ji atėjo tiksliai sutartu laiku. Įėjo užtikrintai, apžiūrėjo butą taip, lyg tikrintų jo būklę. Iš karto uždavė kelis klausimus apie remontą, apie baldus. Tada atsisėdo prie stalo, tiesi kaip styga, ir atidžiai pažvelgė į mane.

– Na, papasakokite apie save.

Ramus balsu paaiškinau, kur dirbu, kuo užsiimu, kad turiu savo butą, kurį dabar nuomoju.

– Pajamos stabilios? Viskas oficialu? — paklausė ji.

Linktelėjau. Jau tada pajutau, kad tai ne šiaip pokalbis.

– Skolų nėra? Kreditų? — tęsi ji.

– Ne.

– O sveikata viskas tvarkoje?

Pradėjau įsitempti. Jis tylėjo, ramiai valgė, lyg viskas būtų normalu.

Po kurio laiko ji paklausė:

– Ar turite vaikų?

– Taip, suaugusius. Gyvena atskirai, — atsakiau.

Ji suspaudė lūpas.

– O bendrų vaikų planuojate?

Net iš karto nesupratau klausimo.

– Atsiprašau?

– Mano sūnui reikia šeimos. Pilnavertės. Jūs turite suprasti, kad jo amžiuje dar įmanoma tapti tėvu. Svarbu žinoti, ar jūs galite gimdyti. Reikalingi pažymėjimai, tyrimai. Turime būti tikri.

Aš žiūrėjau į ją ir netikėjau, kad tai girdžiu rimtai. Man penkiasdešimt trys metai. Aš turiu du suaugusius vaikus. Ir vėl turiu kažką įrodinėti?

Aš peržvelgiau vyrą, su kuriuo gyvenu.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Mama tiesiog jaudinasi. Gal tikrai verta pasitikrinti? Kad nebūtų nesusipratimų.

Tuo momentu viduje kažkas sprogstelėjo.

Aš staiga aiškiai pamačiau ateitį. Ne mūsų su juo. O jo — su motina, kuri spręs, tikrins, kontroliuos. O aš — mokinės, laikančios egzaminą, vaidmenyje.

Atsistojau nuo stalo ramiai.

– Kur jūs einate? — staigiai paklausė ji.

– Pabaigiau vakarieniauti, — atsakiau.

Jis išėjo paskui mane į koridorių.

– Tu per aštriai reaguoji. Mūsų amžiuje reikia būti lankstesniam. Mama nori kaip geriau.

– Ne, — pasakiau, užsivilkusi palto. — Mūsų amžiuje nebereikia būti patogiu. Mūsų amžiuje reikia pagarbos.

Susirinkau savo daiktus. Jų nebuvo daug. Pasiėmiau lagaminą ir grįžau į savo butą.

Vėliau jis rašė, kad aš viską sugadinau. Kad normali moteris moka prisitaikyti prie vyro šeimos. Kad būnant penkiasdešimt trejų reikia būti dėkingai už santykius.

O aš sėdėjau savo virtuvėje ir pirmą kartą vakare ramiai kvėpavau.

Man tapo aišku viena: aš per ilgai gyvenime prisitaikinėjau. Nenoriu daugiau.

Pasakykite atvirai, penkiasdešimties su viršum turime sutikti su bet kokiomis sąlygomis tik todėl, kad «mūsų amžiuje jau vėlu rinktis»? Ar vis dėlto būtent šiame amžiuje mes pagaliau turime teisę rinktis save?