Aš jį užauginau viena, atidaviau jam viską… O jis pasakė, kad mano gyvenime jam nebeliko vietos…

Nebuvau pakėlusi balso. Neverkiau. Net nesureagavau iš karto. Tiesiog žiūrėjau į jį taip, lyg pirmą kartą matyčiau priešais save sėdintį nepažįstamą.
– Mano gyvenime tau nebėra vietos, – pasakė jis su tokia šalta abejingybe balse, kokią anksčiau girdėjau tik filmuose apie svetimus žmones.

O juk tai buvo mano sūnus. Tas pats vaikas, kurį glaudžiau prie krūtinės, kai karščiavo. Tas pats berniukas, kuris bijojo tamsos ir šnabždėdamas šaukė mane, slėpdamasis po antklode.

Sėdėjome virtuvėje, prie to paties stalo, prie kurio jis tiek metų valgė mano sriubas ir pasakodavo, kas nutiko mokykloje. Dabar prieš mane sėdėjo jau suaugęs vyras – per trisdešimt, šaltu žvilgsniu, tarsi būtų atėjęs ne pasikalbėti, o paskelbti nuosprendį. Mano sūnus. Ir kartu – visiškai svetimas žmogus.

Nežinau, kada tai įvyko. Tiek metų buvau tikra, kad esame artimi. Taip, būdavo ginčų, bet ar ne kiekviena mama kartais per daug rūpinasi? Gal per dažnai skambindavau. Gal per daug norėjau žinoti apie jo santykius su ta mergina, kuri nė karto nepažvelgė man į akis. Bet juk tai dariau iš meilės. Nes jis buvo mano visas pasaulis.

Jis visada sakydavo, kad jam nereikia tėvo, kad užtenka manęs. Aš stengiausi iš paskutiniųjų. Viską viena: darbas, sąskaitos, maistas, susirinkimai mokykloje, būreliai. Nepamenu nė vienos dienos, kad pagalvočiau apie save. Visa mano brandaus amžiaus gyvenimo ašis sukosi apie jį.

Ir štai dabar jis sėdi prieš mane ir sako, kad nebenori turėti su manimi ryšio. Kad esu „per daug įkyri“. Kad „nemoku suprasti ribų“. Kad „jis dabar turi savo gyvenimą“.

Tik sumirksėjau. Jaučiau, kaip manyje kažkas trūko – tarsi vidinė gija, kuri visus šiuos metus laikė mane gyvą. Mintys sukosi ratu – ar aš kažką pražiopsojau? Ar tikrai užauginau žmogų, kuriam neliko nė kruopelytės dėkingumo?

Jis atsistojo, dar nespėjus man nieko pasakyti.
– Nebetęsiu šito, mama. Turiu gyventi savaip. Prašau, gerbk tai. – Ir išėjo. Neatsisuko. Neapkabino. Nepaliko nieko, tik tuštumą, užliejusią kiekvieną virtuvės centimetrą.

Kelias dienas vaikščiojau kaip apdujusi. Su niekuo nekalbėjau. Nekėliau ragelio. Negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Žiūrėjau į jo nuotraukas – iš Pirmosios Komunijos, iš vasarų prie Baltijos jūros, kur jis stipriai laikė mano ranką ir šypsojosi visa širdimi. Ir nesupratau, kaip iš to vaiko užaugo žmogus, galintis taip žiauriai atstumti motiną.

Gal per daug aukojau save. Gal nesuteikiau jam erdvės. Bet ar tai reiškia, kad nusipelniau tokios bausmės? Tokios atskirties, tarsi visas mano gyvenimas neturėtų jokios vertės?

Praėjo mėnesiai. Jis nepaskambino. Iš pažįstamų sužinojau, kad persikraustė į kitą miestą, susirado naują darbą. Sako, vedė. Į vestuves manęs niekas nekvietė. Apie jo gyvenimą sužinau atsitiktinai – tarsi jau nebebūčiau jo pasaulio dalis.

Kartais man atrodo, kad tai blogas sapnas. Kad vieną dieną suskambės telefonas ir išgirsiu: „Mama, atleisk, perlenkiau lazdą.“ Bet ta diena niekaip neateina. O aš mokausi gyventi be jo. Po truputį atrandu save – tą moterį, kuri kažkada turėjo svajonių, planų, savo poreikių.

Žaizda širdyje vis dar skauda, bet žinau viena: negalima gyventi laukiant, kol kas nors vėl panorės tavęs mylėti. Nežinau, ar jis dar kada nors paskambins. Nežinau, ar gailėsis. Bet žinau, kad atidaviau jam viską. Ir atėjo metas bent dalelę tos meilės skirti sau pačiai.

O jūs? Ką darytumėte mano vietoje – bandytumėte dar kartą ieškoti kelio į savo vaiko širdį, ar paliktumėte viską taip, kaip yra, ir mokytumėtės gyventi be jo?