Aš maniau, kad kaimynas tiesiog vagia mano elektrą… kol nesužinojau tiesos, kuri privertė mane gėdytis savo minčių

Praėjusią savaitę išėjau į kiemą po darbo, tiesiog pakvėpuoti grynu oru, ir iš karto pastebėjau keistą detalę.
Oranžinis prailgintuvas nusidriekė per veją nuo mano kaimyno garažo tiesiai į lizdą mano namo galinėje sienoje. Atrodė taip, lyg mano namui būtų prijungta „lašelinė“.

Iš pradžių maniau, kad tai kokia nors atsitiktinybė. Galbūt jis sumaišė lizdus, galbūt įjungė momentui ir pamiršo. Mes visada bendravome normaliai, sveikindavomės, apsikeisdavome keliais žodžiais prie vartų. Tačiau kuo atidžiau žiūrėjau, tuo aiškiau matėsi: tai padaryta sąmoningai. Kruopščiai pritaikytas kištukas, prailgintuvas pritvirtintas, kad nesušlaptų… Pajutau ne pyktį, o keistą nesuprantamumą.

Vėliau, surinkęs drąsos, priėjau prie jo:
– Klausyk, aš čia pastebėjau, atrodo, tu prisijungei prie mano lizdo. Juk visa tai eina per mano skaitiklį.

Jis nusišypsojo ir numojo ranka:
– Na baik, tai juk smulkmenos, tik truputį.

Pasakė taip, lyg priekabiaujančiau. Man pasidarė nemalonu. Nenorėjau pyktis, bet ir apsimesti, jog viskas normalu, taip pat nenorėjau. Tiesiog nusipirkau užrakinamą dangtelį ir uždėjau jį ant lauko lizdo. Sau pasakiau: tai ne skandalas, o riba. Aš nieko neapgaudinėju ir niekuo nesinaudoju, ir turiu teisę tikėtis to paties.

Kitą rytą radau pašto dėžutėje perlenktą užrašą. Širdis nemaloniai sutriko: „Na štai, prasidės konfliktas“.

Bet viduje buvo visai kitokia intonacija.
Kaimynas rašė, kad jam gėda ir nori atsiprašyti. Paaiškėjo, kad likus kelioms savaitėms prieš tai jam atjungė elektrą dėl neapmokėtų sąskaitų. Jis prarado darbą, susikaupė sąskaitos, ir jis vilko tiek, kiek galėjo, kol pasiekė kraštą. Šaldytuvas atšilau, produktai gedo, o namuose du vaikai, kuriems po skyrybų kovojo dėl globos.

Tą dieną, kai jis prijungė prailgintuvą prie mano namo, jis tiesiog panikavo. Norėjo išsaugoti bent tai, kas buvo šaldiklyje, ir prijungė savo senąjį šaldytuvą per mūsų lizdą. „Aš supratau, kad tai neteisinga, bet man buvo gėda prieiti ir paprašyti – rašė jis, – iš pradžių man atrodė, kad tai smulkmena. Bet neturėjau drąsos ateiti ir sąžiningai paprašyti. Paprasčiau buvo padaryti kvailystę nei prisipažinti, kad nesusitvarkau».

Jis pripažino, kad pasielgė įžūliai, kai atmetė: „tai smulkmena“. Pasakė, kad tada suveikė apsauga — lengviau apsimesti, kad viskas gerai, nei prisipažinti, kad esi visiškoje duobėje. Pabaigoje buvo: „Aš labai tikiuosi, kad mes liksime normaliuose santykiuose. Jei jūs nenorėsite daugiau su manimi kalbėtis, suprasiu. Bet ačiū, kad bent jau nesukėlėte skandalo».

Sąžiningai sakant, visas pyktis akimirksniu išnyko. Liko tik kažkoks sunkus užuojautos jausmas. Aš pamačiau už «prailgintuvo» ne įžūlų nemokamą keliautoją, o žmogų, kuris įstrigo ir nežino, kaip paprašyti pagalbos.

Tą pačią dieną užėjau pas jį. Mes pasikalbėjome. Jis papasakojo, kaip prarado darbą, kaip mėgina išlaikyti hipoteką, kaip bijo, kad vaikai pamatys, jog namuose tamsu ir šalta. Pasakė, kad, kai užrakinau lizdą, jam dar labiau gėda — ne dėl manęs, o dėl savęs.

Sėdėjome ant laiptų kalbėdamiesi, ir aš pagavau save apie tai, kad šis pokalbis mums abiem davė daug daugiau nei bet kokios «smulkmenos» už elektrą. Leidau jam laikinai prisijungti prie mano lizdo, kol jis išspręs klausimus su prijungimu. Mes sutarėme: jei jam reikės pagalbos — jis sąžiningai pasakys, o ne prisijungs slaptai. O aš, jei galėsiu, padėsiu. 

Ir štai aš vis grįžtu prie vieno klausimo: o jūs, mano vietoje, kaip pasielgtumėte — atleistumėte ir pabandytumėte suprasti ar iki galo laikytumėte savo, matydami tame tik drąsumą ir naudojimąsi?