Aš maniau, kad močiutė nuskriaudė mane, palikdama broliams ir seserims visą paveldą, o man — seną mašiną. Tačiau jos grotuve buvo kasetė, kuri viską apvertė…

Paskutinius jos gyvenimo metus rūpinausi močiute. Kiekvieną dieną — vaistai, injekcijos, maisto ruoša, bemiegės naktys. Laikiau jos ranką, kai ji maišė žodžius, ir maitinau ją šaukštu, kai jos pirštai drebėjo. Broliai ir seserys retai aplankydavo. Jos turėjo savo šeimas, savo rūpesčius. Jie atveždavo tortus, vaikų nuotraukas, o aš naktimis likdavau viena, klausydama jos sunkaus kvėpavimo.

Kai močiutė išėjo, mes visi susirinkome pas notarą. Atvirai pasakius, aš net nesitikėjau nieko ypatingo. Visada sakiau sau: svarbiausia, kad buvau su ja, o ne ką ji paliks. Bet kai notaras paskelbė testamentą, pajutau, kaip viduje kažkas lūžta. Viskas — jos santaupos, papuošalai, netgi smulkmenos — atiteko broliams ir seserims. Man — tik senas automobilis. Visi apsidairė, kažkas net nusišypsojo. Nuleidau akis ir tyliai išėjau.

Keisčiausia buvo kita: apie močiutės namą testamente nebuvo nė žodžio. Namas, kuriame mes užaugome, kur kvepėjo obuoliais ir cinamonu, kur ji mus sutikdavo po mokyklos. Visi laukė, kam jis atiteks, bet dokumentuose — tyla.

Pasiėmiau automobilio raktus ir daugiau prie jo nelindau. Jis dulkėjo kieme, kaip svetimas. Man buvo skaudu: nejaugi močiutė tikrai apie mane nepagalvojo? Nejaugi visas mano bemiegis budėjimas nieko nereiškė?

Praėjo kelios savaitės. Šiandien pirmą kartą nusprendžiau atidaryti automobilį. Atsisėdau prie vairo, paliečiau šaltą vairą — ir staiga grotuve spragtelėjo kasetė. Paspaudžiau «play». Garsiakalbiai sušnypštė, ir aš išgirdau jos balsą.

— Atidaryk…

Aš krūptelėjau. Balsas buvo silpnas, bet tai tikrai buvo ji. Kasetė sušnypštė, tada vėl:

— Jei tu tai klausai, vadinasi, manęs jau nebėra. Nebijok. Noriu, kad žinotum tiesą.

Įsipyriau į vairą taip, kad pirštai pabalo. Ašaros pačios riedėjo skruostais.

— Mašiną palikau tau specialiai, — toliau kalbėjo močiutė. — Žinojau, kad būtent tu sėsi į ją ir įjungs kasetę. Kiti to nedarys. Jie viską gaus pagal dokumentus, bet svarbiausia — dokumentais neužrašoma. Namą aš palikau tau. Tik tau.

Aš suklėkiau. Namas?!

— Tu buvai su manimi pabaigoje, — kalbėjo močiutė. — Tu šluostei man kaktą, kai negalėjau pakilti. Tu maitinai mane, kai rankos neklausė. Likusieji… aš juos taip pat myliu, bet jie buvo užsiėmę savo gyvenimu. O tu dovanojai man savąjį. Nenoriu, kad po manęs tavęs nieko neliktų. Šis namas — tavo. Jis šeimos širdyje, ir tu jį išsaugosi geriausiai. Dokumentus sutvarkiau atskirai, raktai — daiktadėžėje. Nesiginčyk ir nesiteisink. Tai mano sprendimas.

Drebėdama rankomis atidariau daiktadėžę. Viduje — vokas. Viduje — raktai ir dokumento kopija. Mano vardu.

Verkiau taip, kad negalėjau kvėpuoti. Visa, kas kaupėsi visus šiuos mėnesius — nuoskauda, neteisingumo jausmas, nuovargis — viskas pratrūko. Močiutė žinojo. Ji matė. Ji suprato.

Sėdėjau senajame automobilyje ir klausiau, kaip jos balsas trūkčioja garsiakalbiuose:

— Neįsižeisk ant brolių ir seserų. Tegul jie galvoja, kad gavo pagrindinį. Tegul džiaugiasi. O tu turi tai, ko negali nupirkti ar padalinti. Tu turi namą. Ir mano žodžius. Saugok tai. Ir atsimink: aš visada šalia.

Kasetė sušnypštė ir nutilo.

Sėdėjau ilgai, negalėdama patikėti. Prieš akis išniro mūsų vakarai: arbata virtuvėje, jos rankos, kvepiančios duona, jos tylūs dainos. Dabar visa tai liko manyje ir… šiame name. Mano name.

Nusišluosčiau ašaras ir pažvelgiau pro langą. Už lango viskas buvo kaip įprasta — praeiviai skubėjo, mašinos signalizavo. Bet manyje kažkas pasikeitė. Nebejaučiau apgauto. Pagaliau supratau: močiutė paliko man svarbiausia.

…Ir dabar galvoju tik apie vieną: ar pasakyti apie tai savo broliams ir seserims? Ar palikti tai paslaptyje tarp manęs ir močiutės?

O ką jūs darytumėte mano vietoje, ar sakytumėte šeimai tiesą, ar viską laikytumėte paslaptyje?