Aš nenorėjau pasiimti šuns iš prieglaudos, bet ji išgelbėjo mane anksčiau, nei spėjau tai suprasti

Negaliu pasakyti, kad kada nors buvau „šunų mylėtoja“. Greičiau priešingai — visada maniau, kad šunys reikalauja per daug laiko, dėmesio ir prisirišimo. Po vyro mirties likau viena dideliame, tyliame name, ir man atrodė, kad tyla — tai, ko man reikia. Nei triukšmo, nei papildomų rūpesčių.

Kartą draugė įkalbėjo mane kartu su ja nuvykti į prieglaudą — ji planavo pasiimti kačiuką. Mes tiesiog sutikome „pažiūrėti“. Perėjau prieglaudos koridorius su voljerais ir stengiausi nežiūrėti į šių būtybių akis. Man atrodė, jei sustosiu bent sekundei — negalėsiu išeiti.

Viename iš voljerų ją pamačiau. Vidutinio dydžio mišrūnė su juokingu baltu ženklu ant krūtinės. Ji nešokinėjo, negramdė durų, nelodavo. Tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į mane. Ir jos žvilgsnyje buvo kažkas, ko negaliu apsakyti žodžiais. Tarsi ji jau mane pažinojo.

— Nori ją palaikyti? — paklausė prieglaudos darbuotoja. — Ji labai rami. Ją vadina Emi.

Atsisakiau. Beveik iš išgąsčio. Tačiau vakare negalėjau išmesti iš galvos šio žvilgsnio. Jis buvo šiltas, ramus ir… reikalingas.

Po dviejų dienų grįžau. Ir pasakiau: „Aš ją pasiimsiu. Tik laikinai. Pamėginkime.“

Nuo tos dienos prasidėjo mūsų „laikinai“, kuris tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus.

Iš pradžių Emi buvo tikrai tyli. Ji tarsi jautė mano trapumą. Nepriekaištaudavo, nelodavo, tiesiog būdavo šalia. Kiekvieną rytą tyliai atsiguldavo prie lovos, o kai verkdavau — padėdavo galvą man ant kelių.

Po mėnesio pirmą kartą per ilgą laiką norėjau išeiti į lauką — tiesiog kad ją pavedžiočiau. Vėliau pradėjome vaikščioti parke, tada pradėjau sveikintis su žmonėmis, kurių anksčiau net nepastebėjau.

Kartą užmigau, pamiršusi išjungti viryklę. Emi ėmė loti. Iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau ir garsiau, kol neatvedė manęs į virtuvę. Ir tada supratau: ji mane išgelbėjo. Jau ne pirmą kartą. Tik dabar — tiesiogine prasme.

Aš ją paėmiau, nes jai reikėjo namų. Bet iš tiesų namų reikėjo man. Ir ji man juos suteikė. Ne sienas, ne baldus — o šilumą. Gyvenimą.

Emi nemoka kalbėti. Bet jos žvilgsnyje — tūkstančiai žodžių. Apie tai, kad ji šalia. Kad aš nesu viena. Kad net labiausiai sužeistas širdis galima vėl išmokyti plakti — reikia tik šiek tiek šilumos… ir kieno nors galvos ant kelių.