Aš padaviau skyrybų prašymą, pagavusi vyrą neištikimybėje. Mūsų sūnaus žodžiai teisme privertė visus netekti žado…

Maniau, kad niekas manęs nebepajėgs nustebinti. Bet tą dieną teisme mano septynerių metų sūnus tarė frazę, po kurios salėje pasidarė taip tylu… ir viskas pasikeitė.

Sutikau Dameoną, kai abu dar apsimetėme, kad suprantame, kaip veikia suaugusiųjų gyvenimas. Mums buvo kiek daugiau nei dvidešimt, pinigų kaip ir neturėjome, tik kvailą nuostatą, kad meilė įveiks viską. Jis mokėjo taip juokauti, kad aš pamiršdavau savo vardą, ir žiūrėdavo į mane taip, tarsi visas pasaulis susiaurėtų iki mano akių.

Jis pasipiršo po senu ąžuolu universiteto teritorijoje. Žiedas drebėjo jo rankose.
— Reja, tu — viskas man. Visada buvai, — sakė jis, ir aš patikėjau.

Galvojau, kad galėsime išlaikyti viską. Netgi jo mama, kuri nuo pirmo žvilgsnio manęs nemėgo. Ji niekada nevadino Marko vardu, tik «tas berniukas» ar «tavo vaikas», tarsi jis būtų kažkas svetimo.

Gimus Markui, gyvenimas pasikeitė. Pirmuosius mėnesius, kaip ir visi nauji tėvai, buvome pavargę, bet mačiau: Dameonas pamažu tolsta. Jis pradėjo vėluoti darbe, o paskui dingti savaitgaliams. Per sūnaus gimtadienius jam visada atsirasdavo «skubių darbų» arba «kelionių su draugais».

Aš tylėjau. Temiau buities reikalus ant savo pečių: darbas, pamokos, ligos, nubrozdinimai… Gyvenau kaip šešėlis, kuris viską laiko, bet pats jau nebejaučia šilumos.

Viskas pasikeitė vieną dieną. Turėjau grįžti vėlai, bet darbe pratrūko vamzdis, ir mus paleido anksčiau. Aš pasiėmiau Marką iš mokyklos.
— Mama, ar iškepsime sausainių? — paklausė jis, prisiglaudęs prie mano rankos. — Tirštų, šokoladinių!
— Gerai, bet tu būsi pagrindinis pagalbininkas, — nusišypsojau aš.

Mes įėjome į namus, ir aš iš karto pajutau keistą tylą.
Aš atidariau duris į miegamąjį — ir pamačiau jį. Dameonas. Mūsų lovoje. Su pusnuoge nepažįstamąja. Jos palaidinė gulėjo ant grindų. Jis pažvelgė į mane be jokio gėdos jausmo:
— Tu jau namuose?

Aš nieko nesakiau. Tiesiog nuėjau į Marko kambarį.
— Važiuojame ledų, mažyli, — tyliai pasakiau. — Ir užsukime pas močiutę.

Tą vakarą palikau jį ir išėjau pas mamą. O jau rytą nusprendžiau: skyrybos.

Iš pradžių jis rašė, kad «šuo — jam, vaikas — man». Bet po kelių savaičių pateikė ieškinį dėl visiškos globos. Nesupratau, kodėl… kol nesupratau: tai buvo kerštas.

Į teismą jis atėjo su mama. Jie kalbėjo, kad aš nestabili, kad Markas manęs bijo. Aš tylėjau, laikydama sūnų už rankos.

Ir staiga Markas pakėlė ranką:
— Jūsų garbe, ar galiu pasakyti?
— Žinoma, — linktelėjo teisėjas.
— Tėtis man parašė, kad jei nesakysiu, jog noriu gyventi su juo ir močiute, mama praras namus.

Salėje pasidarė taip tylu, kad girdėjau, kaip kažkas pametė rašiklį. Teisėjas paprašė užrašo. Dameonas bandė išsisukti, bet atrodė apgailėtinai.

Tada atsistojo jo sesuo Simonė:
— Jis pats kalbėjo, kad nenori vaiko. Jam reikėjo globos, kad Reja mokėtų jam pinigus. Tai buvo kerštas.

Po jos žodžių viskas buvo nuspręsta: teismas paliko Marką su manimi, namą — taip pat. Alimentus paskyrė pagal Dameono pajamas.

Išėjome iš teismo, ir Markas tvirtai priglaudėsi prie manęs. Vakare mes iškepėme sausainių, kaip jis svajojo.
— Mama, aš laimingas, kad gyvenu su tavimi, — sakė jis, laižydamas šaukštą.
— Ir aš, mažyli. Tu — geriausia, ką turiu.

Dameonas manė, kad teisme mane sulaužys. Bet jis nesuprato — aš jau tapau stipresnė, nei kada nors buvau.