Aš per sena šitoms nesąmonėms…
Populiari amerikiečių tinklaraštininkė Mišelė Kombs papasakojo, kaip įprasti stereotipai gadina mums gyvenimą. O dar apie tuos bonusus, kuriuos mums duoda amžius. Ir net nepasiginčysi!
„Prieš 25 metus aš skaitydavau populiarius žurnalus, įdėmiai studijuodavau mados ir grožio skiltis, mokiausi patarimus iš rubrikų „Kaip patenkinti mylimąjį 125 būdais“. Šiandien aš iš įpročio peržiūriu straipsnius tema „Kaip nesenti“ arba „Kaip senti teisingai“ ir kitus nekenksmingus ir nenaudingus niekus. Ir štai ką aš noriu pasakyti toms, kurioms dabar 25-40: negaiškite laiko!
Aš pusę gyvenimo kovojau su senėjimu ir jis laimėjo. Kam aš taip bereikalingai švaisčiau laiką? Kodėl iš karto nepripažinau pralaimėjimo ir nepabandžiau tiesiog gyventi? Ir galiausiai aš pasakiau sau – gana.
Prieš metus aš nustojau dažyti plaukus. Aš užmečiau dietas ir dabar žiūriu tik, kad mano racionas būtų pilnavertis – viena, ir skanus – antra.
Aš priaugau 10 kg ir man nusispjaut.
Aš nebetęsiau sutarties su sporto klubu, kadangi iš tiesų iš viso fizinio aktyvumo man patinka tik bėgioti parke rytais, tuo pačiu vedžiojant šunį.
Aš nustojau leisti beprotiškus pinigus kosmetikai, todėl kad kasdieniam makiažui man reikia toninio kremo, antakių pieštuko ir tušo.
Man 52 metai, bet aš jaučiuosi 30-metė. Ne, aš neišėjau iš proto, aš matau visas tas raukšles, suglebusius šonus ir pigmentines dėmes.
Aš kalbu apie vidinę būseną, apie sielos būseną.
Aš pasirinkau mažiausio pasipriešinimo kelią: būti laiminga tiesiog šiaip sau.
Aš per sena:
1. Tylėti
Jei aš turiu ką pasakyti – aš kalbu ir nebijau būti neteisingai suprasta, neteisingai išgirsta ir nesusimąstau apie tai, ką apie mane galimai, tikėtinai, manytinai pagalvos kiti. Čia jų problemos, ne mano. Ir jei kažkas su manimi pasielgė blogai, įžeidė, užgavo ar įžūliai kalbėjo, aš netylėsiu, aš pasakysiu jam ar jai: „Tu chamas, tu kalbi bjaurius dalykus,man nemalonu su tavimi bendrauti“. Ir aš negalvosiu, kuo nusipelniau tai. To išvis negalima nusipelnyti. Tiesiog pasaulyje yra chamų. Ir juos reikia pastatyti į vietą.
2. Pergyventi dėl to,kaip aš atrodau
Mano vyras pasiūlė papusryčiauti kavinėje. Aš nuėjau ruoštis ir pamačiau, kad sausas šampūnas (ir išvis šampūnas) baigėsi. O džinsus aš jau dukart buvau apsivilkusi. Ir prieš kokius 3 metus aš būčiau pasakiusi, kad nepasiruošusi kažkur eiti taip atrodydama. O dabar aš pagalvojau, po velnių, mano mylimas vyras kviečia mane pusryčiauti su juo. Koks skirtumas, ar aš ploviau galvą? Jis matė mane šįryt ir jis nori eiti su manimi į kavinę. Negi ne nusispjaut, ką pagalvos žmonės už kaimyninio staliuko. Ir taip, aš nelyginau marškinėlių. Aš išvis jų niekada nelyginu. Jie švarūs. To pakanka.
3. Turėti silpnybių.
Tai ne silpnybės. Tai mano norai ir aš juos realizuoju. Man ne gėda skaityti bulvarinį romaną, klausytis Lady Gagos šokant, valgyti sūrio tortą 2 valandą nakties ir žiūrėti „Vaikštančius numirėlius“ 5 kartą. Nes ten Derilas.
4. Nešioti nepatogią avalynę.
Avalynė – kad būtų patogu vaikščioti. Ji turi būti minkšta, patogi, atitikti sezoną ir būti mano dydžio. Ir taip, aš apsimausiu sandalus ant kojinių, jei baiminuosi, kad per ilgą dieną man pritrins koją. Mano koja svarbesnė, nei ta nepakeliama psichologinė trauma, kurią aš, galbūt, sukelsiu kažkieno estetikos pojūčiui.
5. Atsiprašinėti dėl netvarkos.
Atsiprašau, jūs mane samdėte, kad aš laikyčiau šiuos namus švarius? Nieko, kad tai MANO namai? Man nebuvo nuotaikos ir aš nesitvarkiau – koks jūsų reikalas?
6. Surinkti minią draugų.
Todėl kad negalima pakviesti Merės, nepakvietus Džeko, o Džono – neprisiminus Lauros. Jei aš noriu pamatyti Merę, aš kviečiu Merę. Ir normaliai priimu jos atsisakymą, jei jai linksmiau su Džeku.
7. Kaupti šlamštą.
Aš išbraukiau iš leksikono frazę „O gal prireiks“. Jei aš tiesiog dabar nežinau, kam man šitas daiktas, jis keliauja į šiukšlyną.
8. Būti optimiste.
Ne, ne kiekviename žmoguje yra kažkas gero. Kai kurie žmonės – mėšlas nuo pakaušio iki kulnų. Tiesiog mėšlo maišai. Ir aš negaišiu nė minutės savo laiko, kad šiame fekalijų maiše ieškočiau ko nors gero.
Aš per sena daug kam. Ir aš laiminga, kad spėjau suvokti tai iki tol, kol mano galvūgalyje pastatė akmeninę plytą su užrašu: “čia guli Mišelė, ji visą gyvenimą pragyveno ne taip, kaip norėjo, ir mirė nelaiminga”.
Autorė: Mišelė Kombs
