Aš supratau, kad buvau neteisus santykiuose su mama. Bet supratau tai per vėlai…

Telefonas suskambėjo trečią nakties. Pabudau ir pajutau, kaip širdis nusirita žemyn — tokie skambučiai retai atneša gerų žinių. Tai buvo sesuo. «Ateik. Mama ligoninėje. Sunkioje būklėje». Per minutę apsirengiau, įsėdau į automobilį ir skubiai išvažiavau. Visą kelią galvoje sukosi viena mintis: «Tik ne dabar. Prašau, tik ne dabar». Nes aš nespėjau. Nespėjau pasakyti svarbiausio. Nespėjau atsiprašyti už visus metus, kai buvau šaltas, abejingas ir nedėkingas sūnus. Jei mama paliks mus dabar, aš niekada to sau neatleisčiau.

Įsiveržiau į ligoninę, radau palatą. Mama gulėjo išblyškusi, prie jos buvo prijungti kabeliai ir lašelinės. Sesuo sėdėjo šalia ir laikė jos ranką.
— Kaip ji? — paklausiau, vos gaudydamas kvapą.
— Stabiliai. Gydytojai sako, kad pavojus praėjo. Bet viskas buvo labai arti, — atsakė ji.

Atsisėdau ant kėdės ir rankomis užsidengiau veidą. Baimė pamažu atsitraukė, o vietoje jos atėjo gėda — sunki, lipni, neatsitraukianti. Pastaruosius dešimt metų buvau blogas sūnus. Skambindavau kartą per mėnesį iš mandagumo. Atvažiuodavau tik per šventes, nes «reikėdavo». Nesirūpindavau, kaip ji gyvena, ką jaučia, apie ką galvoja. Kai mama bandydavo kalbėtis, aš priešindavausi: «Aš užsiėmęs». Kai prašydavo pagalbos, surasdavau priežasčių atsisakyti. Man atrodė, kad turiu savo gyvenimą, savo tikslus, o viskam kitam nėra laiko. O mama… mama buvo kažkur fone. Atrodė, kad ji visada bus šalia, todėl nėra ko skubėti.

Ir tik šią naktį supratau: ji gali išnykti. Tiesiog imti ir išeiti. Ir antro šanso gali nebūti.

Mama atsimerkė maždaug po valandos. Pamatė mane ir silpnai nusišypsojo:
— Atvažiavai.
— Žinoma, mama, — pasakiau ir padėjau jai patogiau pasigrįžti.
— Nebuvo reikalo važiuoti naktį. Galėjau palaukti, — šnabždėjo ji.
Aš paėmiau jos šaltą, ploną ranką:
— Mama, man reikia tau kai ką pasakyti.

Ji žiūrėjo atidžiai.
— Aš buvau blogas sūnus, — pradėjau aš, jausdamas, kaip dreba balsas. — Visi šie metai galvojau tik apie save. Neskambinau, neatvažiuodavau, nesidomėjau tavimi. Tu nusipelnei geriau.
Ji papurtė galvą:
— Tu buvai užsiėmęs. Turi savo gyvenimą.
— Tai nėra pasiteisinimas, — pertraukiau ją. — Tu visada buvai šalia, kai man buvo blogai. O aš… aš net nepamenu, kada paskutinį kartą klausiau, kaip jautiesi.

Ašaros pačios tekėjo žemyn per veidą, ir aš jų neslėpiau.
— Kai paskambino naktį, išsigandau. Ir ne tik dėl tavęs — dėl savęs taip pat. Nes supratau: jei tu išeisi, aš taip ir nespėsiu pasakyti, kaip stipriai tave myliu, kaip esu dėkingas už viską, ką tu mums darai. Kad buvai geriausia mama, ir aš to neįvertinau.

Mama paglostė mano ranką:
— Man nereikia nuolatinių skambučių ir ataskaitų. Man reikia žinoti, kad tu laimingas ir kad esu tavo gyvenimo dalis.
— Tu niekada nebuvai našta, — pasakiau aš. — Tai aš buvau egoistas.

Sedėjome, susikibę rankomis, kol ji užmigo. Aš žiūrėjau į jos veidą ir galvojau apie prarastą laiką: kiek pokalbių galėjo įvykti, kiek akimirkų — neišgyventa.

Nuo tos dienos aš pasikeičiau. Atvažiuoju pas mamą kiekvieną savaitę. Kartu geriam arbatą, kalbamės, kartais tiesiog tylime, o ši tyla — gyva. Klausiu jos istorijų ir pasakoju savo. Klausiu jos nuomonės ir tikrai jos klausau. Domiuos jos sveikata ne iš mandagumo, o todėl, kad tai svarbu.

Neseniai mama pasakė:
— Žinai, ta naktis ligoninėje buvo baisi. Bet būtent tada aš vėl atradau sūnų.
Ji teisi. Tą naktį aš vėl atradau mamą — tą, be kurios man būtų tuščia, ir kurią vos nepraradau, net nepastebėjęs, kaip ji man svarbi.

Baisiausia — manyti, kad laiko yra. Kad galima atidėti skambutį, vizitą, paprastą «myliu tave». O tada laiko nebelieka — ir lieka tik apgailestavimas.

Ar jūs sakote savo tėvams, kad juos mylite ir esate dėkingi? Skiriate jiems laiko dabar — ar vis dar tikitės «vėliau»?