Atsitiktinai nugirdau motinos ir dukters pokalbį apatinių rūbų parduotuvės matavimosi kabinoje. Prisiminiau save paauglystėje ir labai nusiminiau

Nusprendžiau pasivaikščioti po prekybos centrą. Nemaniau, kad apsipirkimas sugadins man nuotaiką! O juk iš ryto viskas klostėsi gerai.

Užėjau į nedidelę apatinių rūbų parduotuvėlę, ten vos dvi matavimosi kabinos. Antroje kabinoje jauna mergaitė matavosi liemenėles. Pamačiau ją vėliau.

Mergaitė buvo parduotuvėje kartu su mama. Tai va toji mama – kažkoks siaubas! Iš jų dialogo supratau, kad mama su dukra atėjo rinktis pirmosios liemenėlės. Jautrus ir jaudinantis momentas paauglei.

Tačiau mamos elgesys delikatumu prilygo tankui. Ji nuolat įsiverždavo į dukters kabiną su savo komentarais:

– Na ką, tiko? Vis negaliu patikėti, kad tau ten kažkas pradėjo augti!

Motušė elgėsi ne kaip motina, o kaip koks kiemo chamas. Dukra drovėjosi ir bandė sustabdyti motiną. Tačiau be „na mama“ vaiko arsenale argumentų nebuvo.

O mama, maža to, kad tyčiojosi iš dukters, dar ir aktyviai piršo savo nuomonę. Per tas minutes, kai aš buvau kabinoje, mergaitė kokius keturis kartus paprašė nupirkti jai paprastą lygų variantą.

Kad nebūtų jokių karoliukų, blizgučių, gėlyčių ir nėrinių. Ji norėjo kažko maksimaliai nepastebimo. Turbūt vaikas nenorėjo kažkuo išsiskirti. Galbūt nenorėjo, kad mokykloje kas nors atkreiptų dėmesį į jos kūno pokyčius. Maža kas!

Tačiau mama buvo nepalenkiama. Ji prašė konsultantės atnešti tik nėriniuotus modelius. Motyvavo savo pasirinkimą fraze „tu nieko nesupranti, tai gražu“.

Atsitiktinai iš matavimosi kabinų išėjome kartu su mergaite. Aukšta savo metams, liesoka ir simpatiška. Tačiau mergaitė buvo raudona lyg pomidoras! Mane pamačiusi išraudo dar labiau.

Čia mano pažintis su šeima baigėsi. Mergaitės buvo neapsakomai gaila. Aš juk prisimenu save jos amžiaus.

Koks tai buvo pažeminimas! Mano mama kažkodėl manė, kad aš dar nepakankamai suaugau, kad turėčiau savo asmeninį liemenuką! Kai atėjo laikas, ji iš spintos antresolių ištraukė didžiulį maišą su drabužiais.

Maiše buvo seni jos rūbai. Mama juos nešiojo dar iki santuokos, kai buvo jauna. Ji ištraukė iš maišo dvi dėvėtas senas liemenėles ir iškilmingai įteikė man.

Man jos buvo per didelės ir atrodė nevykusiai. Dar tas senas tarybinis pasiuvimas, kur vietoje dailaus kaušelio kažkokie smailūs kūgiai! Kiek metų prabėgo, o jie vis šmėsteli pro mano akis.

Kaip buvo gėda eiti į mokyklą! Gyvenome mes ne skurdžiai. Kitus rūbus man pirko. Bet štai su liemenėle mamos programoje įvyko kažkokia klaida.

Nekenčiau dienų, kai mokykloje buvo kūno kultūra. Tai reiškė, kad reikės persirengti sportine apranga. Puikiai mačiau bendraklases, jos turėjo gražius nėriniuotus komplektus. O aš ŠITAI!

Nuotaiką lyg vėjas nupūtė. Sėdėjau viena kavinėje, suvalgiau tortuką. Mintyse dar kartą užjaučiau vargšą nepažįstamą vaiką. Už lango 2023 metai, kada gi jau tėvai išmoks klausytis savo vaikų nors tokiose smulkmenose?