Atviras laiškas kiekvienam, kuris neteko tėvų

Mes visi bijome dviejų dienų mūsų gyvenime, kaip besistengtume apie tai negalvoti. Diena, kai išeis jūsų motina. Diena, kai išeis jūsų tėvas. Aš specialiai nerašau žodžio „mirs“. Nes tėvai niekada nemiršta. Eina, taip. Nebebūna šalia, taip. Tačiau nežūsta. Taip, kaip nemiršta tikra meilė.

Jei jūs dabar skaitote šias eilutes, tai žinote, apie ką aš. Jei jūs dabar skaitote šias eilutes, tai žinote, apie ką aš. Nepriklausomai nuo to, netekote tėvo ar motinos prieš daugelį metų ar visai neseniai, jūsų gyvenimas jau aiškiai išsiskyrė į dvi dalis: „prieš“ ir „po“. Širdyje susidariusi tuštuma vis tiek egzistuoja ir nuo to niekur nesidėsi.

Bėgant laikui skausmas ims po truputį trauktis, tačiau visiškai nedings niekada. Jūs tiesiog išmoksite gyventi su tuo. Džiaugtis gyvenimu ir garsiai juoktis su šia skyle širdyje. Ir iš to susideda mūsų gyvenimas. Būtent to norėtų mūsų tėvai – žinoti, kad mes gyvename, žinoti, kad mes susidorojome, žinoti, kad mes pratęsėme juos šioje Žemėje. Vadinasi, viskas buvo ne veltui.

Tėvų netektis – vienas sunkiausių išbandymų gyvenime. Net jei jūs pykotės su jais, net jei pabėgote iš namų, įstodami į universitetą, nuo to nė kiek ne lengviau. Skaudu taip pat, kaip ir tiems, kurie buvo artimi su tėvais, praleido su jais daug laiko ir skambino kiekvieną dieną. Juk mes prarandame tuos, kurie buvo su mumis nuo pirmųjų gyvenimo dienų, tą, kurios kūne mes iš mažyčio taškelio išaugome į simpatišką kūdikį. Priimti tai, paleisti labai nelengva.

Jūsų tėvai – pirmieji žmonės, kuriuos jūs pamatėte šiame pasaulyje. Jie išmokė jus kalbėti, vaikščioti, laikyti rankoje šaukštą, skaityti, rašyti… Būtent jie suformavo jus tokiu, kokiu esate šiandien. Jie nebuvo šventi. Lygiai kaip ir jūs, kaip ir visi kiti žmonės Žemėje. Tačiau jie stengėsi kaip galėjo padaryti jūsų buvime šiame pasaulyje patogesniu, išmokyti jus išgyventi jame, kovoti ir tapti dorais žmonėmis. Teisingai jie elgėsi visada ar ne – jau kitas klausimas.

Viena galima tvirtinti užtikrintai: jie buvo pasiruošę atiduoti gyvybes už jus. Negalvodami nė sekundės. Negailėdami nieko ir su šypsena veide. Jie sirgo ir pešėsi už jus kaip joks kitas žmogus pasaulyje. Kokie bebūtų jūsų įsitikinimai, tikite jūs dievu ar ne,tačiau faktas: dabar, kai jie nebe mūsų pasaulyje, jie fiziškai nebegali jums padėti.

Žmogus, kuris visada buvo šalia jūsų ir tiek visko dėl jūsų padarė, pagaliau laisvas. Nuo visko. Ir nuo tos kovos už mus taip pat… Gaila, kad mūsų gyvenimas taip sutvarkytas: tenka atsisveikinti su artimiausiais ir mylimiausiais. Su tais, kurie buvo mums Visatos centru. Tačiau niekur nuo to nesidėsime. Ir šį skausmą teks išgerti iki dugno. Netgi kai jums pasidarys lengviau, jis vis tiek laikas nuo laiko sugrįš. Su mėgstama daina, kurią jūs atsitiktinai išgirsite gatvėje, su senais tėvo akiniais, kuriuos aptiksite spintoje, su mylimu mamos puodeliu…

O jautriausia – šventinėmis dienomis, kai jūs ypač skaudžiai pajusite, kad dabar nebėra pas ką važiuoti į svečius. Kai suprasite, kad trūksta šeimyninių pasisėdėjimų, kurie jus kartais ir vargindavo, ir atrodydavo tokie nuobodūs. Jums teks padaryti tai – išmokti gyventi be jų. Taip, kad liūdesys ir sielvartas netemdytų jūsų gyvenimo, taip, kad jūsų gyvenimas būtų būtent toks, kokį jie norėtų matyti – laimingas.

Jūsų motina ar tėvas nenorėtų, kad jūs lietumėte ašaras ir nesidžiaugtumėte gyvenimu po jų išėjimo. Žmogus, kuris tiek daug reiškė jums, norėtų visai kito: kad jūs gyventumėte toliau, kiekvieną dieną atrasdami kažką naujo ir puikaus. Juk tai buvo jų gyvenimo Žemėje tikslas – kad jų vaikas būtų laimingas. Todėl jūs jokiu būdu neturite jų nuvilti.

Džiaukitės kiekviena gyvenimo minute ir kiekvienu nauju saulėtekiu. Nepamirškite to, kad net dabar, kai jūsų mamos ar tėvo nebėra šalia jūsų, jie vis tiek šalia. Kaip jūs tai bepavadintumėte: paraleliniais pasauliais, šviesiu atminimu ar dar kaip nors, esmė viena – jūsų tėvai visada lieka su jumis. Jūs negalite jų matyti, negalite girdėti, tačiau visada jaučiate buvimą.

Neišgyvenkite savo skausmo vienatvėje. Dalinkitės jį su kitais šeimos nariais. Patikėkite, jūs ne vienas, kuriam taip skaudu ir liūdna. Prisiminkite kokius nors mielus momentus, ieškokite palaikymo vienas kitame. Tai labai padeda. Žymiai daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kalbėkite šia tema su savo draugais, kolegomis. Mums visiems teks išgyventi tokią patirtį anksčiau ar vėliau ir jūs būsite nustebę, kaip lengva pasidaro širdyje, kai pasidaliji su kažkuo. Toks gyvenimas – mes visi pereiname tokius sunkius išbandymus ir kitų žmonių palaikymas labai padeda.

Mūsų buvimas Žemėje labai trumpas ir mes galime pratęsti išėjusiųjų gyvenimą tik vienu būdu – išsaugant atminimą savo širdyse. Pasakokite apie juos savo vaikams, anūkams. Prisiminkite artimus ir mylimus žmones šeimyninių švenčių ir iškilmių metu.

Kartais mums atrodys, kad jie šalia – tik ištiesk ranką. Toks mūsų gyvenimo paradoksas: mes liekame net tada, kai išeiname. Atmintyje. Širdyse. Sielose. Jei jūs visada prisiminsite ir pasakosite apie mirusiuosius, jie gyvens amžinai. Iškart po netekties atrodo, kad jūsų ašaros niekada neišdžius, o žaizda širdyje niekada neužgis. Neleiskite sielvartui tempti jus į dugną ir užstoti saulę.

Nusišluostykite ašaras, pažvelkite pro langą – gyvenimas tęsiasi. Jūsų motina ir tėvas nenorėtų, kad jūs verktumėte ir nesidžiaugtumėte gyvenimu. Jie – jūsų gyvybės šaltinis ir jūsų džiaugsmo šaltinis. Jie dovanojo jus pasauliui, kad jūs padarytumėte jį geresniu ir patys taptumėte laimingais.

Nenuvilkite jų. Džiaukitės, juokitės, mėgaukitės šiuo gyvenimu. Jūsų tėvai tai jaučia, kur jie šiandien bebūtų. Juk jūs tai jaučiate, tiesa?