Budistų vienuolė aiškina skirtumą tarp meilės ir prisirišimo

Tikra meilė ateina pas mus tada, kai mes suvokiame save pilnavertėmis, išbaigtomis asmenybėmis, o ne ieškome „antros pusės“, kuri mus papildytų.

Tarp daugybės kitų vertingų pamokų, kurias mes galime išmokti iš budizmo filosofijos, yra tos, kurios padeda nuvesti tiesią liniją tarp meilės ir to, kas mums gali ja tik atrodyti.

Budistų vienuolė ir mokytoja iš Tibeto Tenzin Palmo Dzecunma aiškina skirtumą tarp tikros meilės ir paprasto prisirišimo gana paprastai: tikra meilė ateina pas mus tada, kai mes nuoširdūs, iš visos širdies norime padaryti laimingą savo išrinktąjį ar išrinktąją. Prisirišimas – tai kai mes pirmiausia siekiame savos laimės.

„Bet kuris santykių, kuriuose mes įsivaizduojame, kad galime papildyti save kitų žmonių pagalba, variantas pasmerktas problemoms. Idealiame variante žmonėms verta pradėti santykius jau jaučiant pasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu, pilnatvės ir išbaigtumo jausmą, kad gautume galimybę pilnai pajusti ir įvertinti tą patį savo išrinktajame, o ne perkeltume jam pareigą užtikrinti jums šį išbaigtumo ir gerovės jausmą“ – rašo ji viename iš savo straipsnių.

Kadangi dauguma mūsų – kultūros, išplėstomis rankomis priėmusios suvokimą apie romantiškus santykius, kurį charakterizuoja frazė iš „Džerio Magvairo“ „Tu mane papildai“, mums gali būti nelengva pripažinti jos žodžių teisingumą. Juk kaip gi taip? Argi mes neieškome savo „antrų pusių“? Argi tai nereiškia, kad mes nepilnos ir neišbaigtos asmenybės, kol nerasime žmogaus, kuris „papildo“ mus?
Atitinkamai budizmo mokymams, iš tiesų tokios paieškos yra visiška tikros meilės priešingybė.

Tikra ir neapsimestinė meilė reikalauja iš mūsų, kad mes jau būtume išbaigti, pilni ir patenkinti savimi, su savo svajonėmis, viltimis ir gyvenimo būdu. Taip, mes galime praktikuoti japonišką „kaidzen“ principą, kuris mus moko, kad mes visada turime ieškoti būdų padaryti save geresniais,bet bendrai, kai mes ieškome gyvenimo palydovo, mes turime būti patenkinti tuo, kuo mes esame. Mylėti save ir aiškiai suprasti, ko mes norime iš mūsų būsimo partnerio. Jis gali pasirodyti puikiausiu ir netikėčiausiu žmogumi visame pasaulyje, bet…Mums visiškai nereikės, kad jis mus papildytų, ir jam to irgi nereikės.

Vietoj to, kad bandytume kitame žmoguje rasti savo problemų sprendimą ir savo trūkumų kompensaciją, žmonės, kurie atrado tikrąją meilę ir harmoningus santykius, išnaudoja savo stipriąsias puses, kad padėtų vienas kitam pakilti dar aukščiau.

Tikrosios meilės pagrindas visada yra galia, o ne silpnybė ar trūkumas. Tikra meilė ateina pas mus tada, kai mes suvokiame save pilnavertėmis, išbaigtomis asmenybėmis. Mums reikia ne „antrosios pusės“, o gyvenimo palydovo, partnerio, kuris norės dalintis su mumis tikslais, svajonėmis ir gyvenimu.

Ir jei tai ne taip, tai nėra meilė. Tai paprastas prisirišimas. Budizmas moko mus, kad prisirišimas – viso blogio ir kančių šaknis. Ir kai mes painiojame prisirišimą su meile, mes savanoriškai atsisakome asmenybės augimo šio skausmo ir kančių naudai. Kuo stipriau mes šalinsimės prisirišimo, tuo greičiau rasime kelią link harmonijos su savimi ir aplinkiniu pasauliu.