Buvo baisu, bet visgi išsiskyrė 40-ies

Reda sutiko Joną, kai su drauge ieškojo suknelės mokyklos išleistuvėms. Jis iškart paprašė jos telefono ir paskambinęs tą pačią dieną paskyrė pasimatymą. Toliau kasdienių susitikimų virtinė – po darbo Jonas skubėdavo pas mylimąją, o Reda stengėsi greitai išmokti visus bilietus prieš egzaminus, kad liktų laiko susitikimams.

Nebuvo abejonių, kad ji sutiko „būtent tą“. Net į išleistuves jie nuėjo kartu. Po atestato įteikimo jis jai pasipiršo ir netrukus Reda ieškojo jau vestuvinės suknelės. Jie nusprendė susikurti bendrą buitį, na o paskui pagalvoti, kur jai paduoti dokumentus stojimui.

Anyta persikėlė pas našlaujančią seserį ir iš nuomojamo būsto jie persikraustė į seną rajoną,į likusį dar iš senelio namuką.

Netgi tarp senų sienų norėjosi kurti jaukumą ir šiltą šeimyninę atmosferą. Vyras žadėjo, kad netrukus reikalai pradės eitis geriau ir teliko tikėti jo žodžiais.

Jonas dirbo santechniku ir pajamų padidėjimo nebuvo tikėtis iš kur, kai Reda nusprendė įsidarbinti, paaiškėjo, kad ji nėščia.

Kai mažylis atėjo į pasaulį, naujai iškepti tėvai buvo euforijoje, tačiau po poros mėnesių džiaugsmas išblėso, kadangi pagalbos tikėtis nebuvo iš ko, juk jos tėvai dar dirbo ir augino jaunesnę dukrą, o jo mama persikraustė į kitą vietovę.

Kad ištemptų šeimą, Jonas pradėjo imti „chaltūras“, pinigų užteko, tačiau laiko poilsiui liko mažai, o uždarbiavimas per išeigines atimdavo bendrą šeimos laiką.

Reda užsiėmė ūkiu, skalbimo mašiną jie dar negreitai galės sau leisti ir kasdien tenka skalbti rankomis, gaminti, tvarkytis, tai konservus uždarinėti, tai sienas pabaltinti, tai tvorą padažyti, tai taburetes pataisyti, tai kilimus išplakti – viskas pačiai, su žindomu kūdikiu ant rankų.

Grįžęs iš darbo, Jonas įsitaisydavo priešais televizorių. Vakarienė pavargusiam vyrui turėdavo būti patiekiama ant žurnalinio staliuko priešais sofą. Jis valgydavo tylėdamas, neatsitraukdamas nuo naujienų peržiūros.

Antrasis nėštumas buvo netikėtas, praėjus 3 metams po pirmojo. Tai nutiko kaip tik tada, kai Reda ruošėsi išleisti sūnų į darželį ir įsidarbinti.

Atsirado šansas dalyvauti papildant šeimos biudžetą ir pakilti į orų lygį, ji ir taip viena užsiima sūnumi ir buitimi, žinoma, kad su antru vaiku krūvis padvigubės ir pagalbos nebus, Reda susimąstė apie nėštumo nutraukimą.

Kilo daugybė abejonių ir neišlaikiusi spaudimo, ji pasidalijo savo svarstymais su geriausia drauge. Toji paėmė iniciatyvą į savo rankas ir viską papasakojo Jonui.

Vyras parlėkė vidury darbo dienos su gėlėmis ir įkalbinėjo pasilikti vaiką, žadėdamas, kad dabar pas juos viskas bus kitaip. Ji patikėjo.
Laimingas tėvas iš gimdymo namų parsivežė dukrelę – tikrą savo kopiją.

Jis dievino mažylę, išdidžiai vežiojo vežimėlyje, sūpavo ant rankų ir net skalbė vystyklus, padėjo namuose ir Reda pajuto palaikymą bei džiaugsmą, kad sukasi jau ne viena.

Netrukus jo įkarštis ėmė blėsti, vis dažniau vyras išsisukdavo nuo namų rūpesčių, motyvuodamas tai darbo krūviu ir poilsio poreikiu. Poilsio reikėjo ir nuo darbo, ir nuo šeimos – pageidautina šalia televizoriaus ir be nereikalingo triukšmo fone.

Darėsi vis sunkiau tempti ant savęs buitį, skirti dėmesio naujagimei ir apsupti rūpesčiu vyresnįjį vaiką. Reda stengėsi susidoroti, bet kai kažkas tapdavo nekontroliuojama ir vaikai rodydavo kaprizus ar verkdavo, Jono kantrybė trūkdavo ir jis beveik visada imdavo šaukti. Visame kame jis kaltino žmoną, juk kas tai per motina, kuri negali susitvarkyti su vaiku…

Vieną dieną po darbo jis išgėrė su bendradarbiais, o grįžęs namo rado visišką betvarkę: aplink nešvara, vaikai murzini, visur svilėsių kvapas, mažylę jau antrą dieną kamavo diegliai – vaikas negalėjo nei normaliai miegoti, nei valgyti; Reda išvargo, vakarienė prisvilo, vyresnėlis išbarstė miltus ir priedo dar jų prisivalgė – manė, kad cukraus pudra…

Žodis po žodžio prasidėjo barnis, apimtas įsiūčio jis nebesivaldė ir ėmė šaukti, viskas peraugo į skandalą su pretenzijomis iš abiejų pusių, kažkuriuo momentu jis nepastebėjo, kaip užsimojo ir spėjo jai trenkti. Miegoti nuėjo alkanas, neatsiprašęs. Ryte be kalbų išėjo į darbą, o ji susirinko daiktus ir su vaikais išvyko pas mamą.

Dar savaitę Jonas važinėjo taikytis, prašė grįžti, tačiau jo įkalbinėjimai neveikė, kol neįsikišo jos mama, uoliai protinanti dukrą pagalvoti apie vaikus ir nepalikti jų be tėvo.

Suprasdama, kad palaikymo ir pagalbos laukti nėra iš ko, ji grįžo pas sutuoktinį. Niekas nepasikeitė – vis tos pačios pretenzijos, vis tos pačios problemos ir miglotos perspektyvos, priekaištai iš jo pusės, jos atsakomieji protestai, skandalai, rankų kilnojimas, nuoskaudos, atsiprašinėjimai ir viskas ratu. Ji pasižadėjo kentėti, kol vaikai užaugs ir išvyks iš namų.

Lūžio momentas įvyko per Redos 40-metį, o ir sprendimas seniai buvo priimtas. Sekančią dieną ji susirinko daiktus ir išvyko pagyventi draugės sodyboje, mėnesio bėgyje padavė skyryboms.

44-erių Reda jautriai priėmė svarbų sprendimą – susilaukti vaiko… Nebuvo baisu gimdyti tokiame amžiuje, juk jie kruopščiai planavo šį nėštumą, o jos antrasis vyras jau spėjo pasireikšti gyvenimiškuose sunkumuose, o ir vaikų auginimo patirties turėjo abu, tai įkvėpė pasitikėjimo.