Įdomu

Visada žinojau, kad mano tėvas ir mūsų šuo Reksas turėjo ypatingą ryšį. Nuo pat pirmosios dienos, kai šuniukas pasirodė mūsų

— Kaip tu drįsti taip su manimi kalbėti, įžūli! — suriko Janina Petrauskienė, suraukusi antakius. Jos ranka šovė aukštyn taip greitai,

Po 25 metų santuokos vyras pasakė, kad palieka mane dėl jaunos ir gražios moters. Jis tai pasakė taip ramiai, lyg

Aš visada maniau, kad mano mama — tai kažkas nepajudinamo, kaip saulė, kuri visada patekėja. Ji buvo mano gyvenimo dalis,

Sūnus grįžo vėlai, laikrodžio rodyklės jau buvo perkopusios vidurnaktį. Aš sėdėjau svetainėje be šviesos, tiesiog laukiau. Išgirdau, kaip raktas pasisuko

Aš laukiau šio skrydžio kaip atgaivos. Iš anksto nusipirkau vietą prie lango – mažas džiaugsmas po mėnesių sunkaus darbo. Debesys

Telefonas suskambėjo trečią nakties. Pabudau ir pajutau, kaip širdis nusirita žemyn — tokie skambučiai retai atneša gerų žinių. Tai buvo

Kavos eilėje, šviežiai maltos kavos kvapas, mieguisti žmonės su telefonais rankose. Prieš mane stovėjo vaikinas – jaunas, pavargęs, tarsi pasaulis

– Vargšė mūsų Gailutė, – aptarinėjo moterį draugės. – 50-ies liko gatvėje. Nei buto, nei mašinos. Visą gyvenimą vyrui pašventė,

Ilgą laiką negalėjau tuo patikėti. Ir taip ramiai gali vaikštinėti sau laikydamiesi už rankų prie žmonių. Kaip jai ne gėda,