Dar mokykloje pagimdžiau savo dvynes ir pradėjau dirbti dieną naktį, kad pastatyčiau jas ant kojų. Ir čia likimas atnešė man neįtikėtiną dovaną

Mane, našlaitę, augino močiutė. Likus 2 dienoms iki mokyklos išleistuvių baliaus sužinojau esanti nėščia. Vaiko tėvas, mano klasiokas, tai sužinojęs ėmė reikalauti nutraukti nėštumą.

Tačiau aš jam nenusileidau. „Gimdysiu netgi jei tu mane mesi“,- pasakiau jam. Jis taip ir padarė, pabėgo. Mokyklos draugės irgi išsilakstė kas kur. Ir tik močiutė palaikė mane. Po 9 mėnesių pagimdžiau dvynes.

2 metus, kol mergaitės truputį paaugo, uždarbiavau valydama kaimyninį biurą. Paskui įstojau į universitetą, toliau dirbdama valytoja. Čia susipažinau su Antanu, aukštu lyg milžinas, simpatišku, linksmu jaunuoliu.

Prieš įstodamas į universitetą jis spėjo padirbėti. Mes buvome vyresni už grupiokus ir matėme gyvenimą kitomis spalvomis, skirtingai nuo mūsų bendrakursių. Todėl mes su juo greitai susidraugavome, o paskui tarp mūsų užsimezgė romanas.

Antanas net padėdavo man darbe plauti grindis. Ir su mano mergaitėmis jis labai susidraugavo. Mes dar netapome šeima, o dukros jau vadino jį tėčiu ir noriai lipo jam ant pečių. Mes su Antanu įregistravome santuoką iškart po universiteto baigimo.

Vyras įsivaikino dukras. Antanas greitai kilo karjeros laiptais, o aš iš pradžių užsiėmiau namais ir vaikais, o paskui pradėjau savo verslą. Mes labai norėjome bendrų vaikų, tačiau mums su tuo nieko neišėjo.

Mūsų mergaitės pačios jau seniai mamos, pagimdė mums anūkų, po du kiekviena. Greitai gims penktas. Aš myliu savo vyrą ir ačiū likimui, kad kadaise suvedė mane su juo…Teisingai sakoma – jei užsidaro vienos durys, iškart atsidaro kitos. Svarbu pamatyti atsivėrusią galimybę ir neatsisakyti likimo dovanos.