Dar visai neseniai ant šio suoliuko parke sėdėdavo senutė. Vienoje rankoje ji laikydavo lazdelę, kitoje – savo mylimą katiną. Vieną dieną senutės nebeliko…

Visada išeidavau į darbą anksti ryte, o senutė su katinu tuo metu eidavo iš savo laiptinės link suoliuko. Stebėtina, tačiau vakare tuo pačiu metu, kai aš grįždavau namo, jie taip pat eidavo atgal.

Ne, žinoma, aš įsitikinusi, kad jie nesėdėdavo parke ištisomis dienomis, matyt, pasivaikščiojimų laikas sutapo su mano maršrutų laiku.

Mane visada stebino ir tuo pačiu žavėjo šis vaizdas.

Senutė, sulinkusi ir remdamasi lazdele, pati vos kilnojo kojas, tačiau katinas kažkodėl ne bėgdavo priešais ją, o įžūliai tupėdavo ant rankų. Man buvo gaila senutės, tačiau supratau, kad tai jos pasirinkimas ir tiesiog šypsojausi, matydama šią porelę.

Tą rytą aš kaip paprastai ėjau į darbą, tačiau vaizdas, kurį pamačiau, nustebino ir net išgąsdino. Katinas tupėjo ant suoliuko visiškai vienas.

Visą dieną man iš galvos neišėjo šis nutikimas, supratau, kad nutiko bėda, tai yra, instinktyviai supratau, tačiau nebuvau įsitikinusi.

Maža kas, raminau save mintyse, galbūt senutė šiek tiek pakeitė įpročius ar tvarkaraštį, tačiau keistas nerimas neapleido. Jis dar labiau sustiprėjo vakare, kai grįždama iš darbo vėl pamačiau katiną ant suoliuko visiškai vienišą.

Jo snukutis aiškiai rodė gilų sielvartą, o akys buvo kažkokios stiklinės. Jis tupėjo lyg ta pačia poza kaip ir ryte ir žvelgė į vieną tašką, lyg norėdamas išvysti ten atsakymą į nebylų savo klausimą.

Praėjau, katinas nė nekrustelėjo. Įėjau į savo laiptinę, pakilau iki buto, ėmiausi įprastų vakarinių reikalų, tačiau ant širdies lyg akmuo nugulė.

Kai atėjo laikas gultis miegoti, supratau, kad užmigti negalėsiu, galvodama, kad tas vargšelis taip ir tupi ten vienišas tamsoje.

Užsimečiau striukę ir išėjau į kiemą. Kai pamačiau tą patį katiną toje pačioje pozoje ir tokiu pačiu sustingusiu žvilgsniu, kažkodėl nė nenustebau. Ne, aš išsigandau.

Nusprendžiau nueiti į artimiausią kioską jam ko nors nupirkti, nežinau, reikia jam to, tačiau taip liepė mano širdis.

Kai pasakiau pardavėjai, kad noriu nupirkti pašaro, ji linktelėjo, ištiesė man pakuotę, o paskui įkvėpusi ištarė:

– Ak, tebūnie dangaus karalystė Antaninai Petraitienei, gera moteris buvo, bet matyt, kiekvienam numatytas jo laikas. O katinėlio gaila, jis dabar turbūt niekam nereikalingas.

Mane nukrėtė drebulys. Dar labiau įsitikinusi, kad viską darau teisingai, paėmiau kačių maistą ir nuėjau link to suoliuko, kur tupėjo ir žvelgė į tuštumą vienišas katinas.

Toliau viskas vyko kaip per miglą. Jis buvo nepermaldaujamas. Teko ilgai įkalbinėti paėsti, paskui, atrodo, jau jėga paėmiau jį, susupau į šaliką ir nusinešiau namo. Jis nėjo prie manęs, bet ir nesipriešino. Buvo toks jausmas, kad aš nešu medinį žaislą.

Pirmomis dienomis jis su manim nekontaktavo, tačiau bent jau ėmė ėsti. Palaipsniui katino širdis atitirpo ir jis priėmė mano švelnumą.

Praėjo mėnuo ir mano Vilpišius jau įprato gyventi su manimi, bet kiekvieną kartą, vienu ir tuo pačiu metu, ryte ir vakare, jis stovi prie durų, prašo, kad nuneščiau jį ant suoliuko parke.

Man dabar atostogos ir galiu sau leisti vaikštinėti su juo, kas bus toliau, kol kas nežinau, bet manau, mes galėsime susitarti ir truputį pakeisti pasivaikščiojimų režimą.