Dažnai matau, kaip jauna mamytė vagiliauja parduotuvėje, nors nėra vargšė

Mūsų vietiniame prekybos centre kaip ir visur: kampuose kabo kameros, salėje vaikštinėja darbuotojai, yra ir apsaugos patalpa. Ir vis tiek jokia technika negali išgelbėti produkcijos nuo miklių vagišių rankų.

Asmeniškai pranešiau administratorei apie kai kuriuos atvejus.

Pavyzdžiui, pamenu, kaip du moksleiviai slėpė po striukėmis šokoladą. Nėjau prie jų: mažamečiai nusikaltėliai, maža ką jie gali padaryti. Jei jie taip išauklėti, juk gali ir patykoti manęs prie parduotuvės išėjimo. Todėl tiesiog tyliai priėjau prie darbuotojo ir sakau:

– Ten jaunieji pirkėjai stovi, vagia šokoladą.

Po poros minučių abu berniukai bliovė nesavais balsais, o administratorė laikė rankose šokoladą ir barė juos. Buvau toli, bet išgirdau, kaip ji grasina jiems policija. Kas buvo toliau, nežinau, bet judviejų mūsų parduotuvėje daugiau nemačiau.

Suprantu, kad parduotuvė nenuskurs nuo to, kad berniukai paėmė kelis šokoladukus nesumokėję. Tačiau kai tai liečia vaikus, laikau savo pareiga juos paveikti. Suprantu, kad mažamečiai vagišiai gali išaugti bet kurioje šeimoje.

O neseniai pamačiau tokios šeimos pavyzdį.

Atėjau į parduotuvę. Imu pieną ir staiga akies kraštu matau, kaip ant manęs važiuoja kažkas didžiulis. Atsisuku – vežimėlis. Vos ant kojos neužvažiavo.

– Atsiprašau,- metė man savininkė, o pati op – ir po striuke kažką paslėpė. Viena ranka po drabužiais pasikišo kažkokį desertą, antra vos spėjo sučiupti vežimėlį.

Ir taip greitai, kad aš net neiškart supratau. Jei asmeniškai nebūčiau mačiusi, kaip žmonės vagia – gal nė nesuvokčiau. Juk moteris prasisuko žaibiškai!

Čia iš vežimėlio pasigirdo riksmas ir aš nuskubėjau šalin – nepernešu vaikiško verksmo.

Po kurio laiko vėl buvau toje pačioje parduotuvėje. Ir vėl ji prie pieno skyriaus. Aš kažkaip iškart ją prisiminiau ir galvoju – paseksiu tą mamytę.

Ir štai stoviu ir matau tą patį rankos judesį. Vos sugaunamą, bet pažįstamą. Galvoju – na gerai, visgi jauna mama. Galbūt nepakanka pinigų vaiko maistui. Juk ne veltui ji amžinai stypso pieno skyriuje.

O paskui ji išėjo. Priėjau, žvilgsnis pats nukrypo į tą lentyną, ties kuria ji lenkėsi. O ten, pasirodo, gulėjo brangūs sūreliai. Ir jų nebėra! Ji tiesiog susigriebė sūrelius, kiekvienas apie eurą. Nežinau, kiek jų ten buvo, bet tai jau ne taip svarbu. Kūdikiui tokių tikrai negalima. Vadinasi, ji prisivogė sau!

Čia aš pagaliau susiprotėjau. Nieko sau damutės užmojai! Mano gailestis išgaravo.

Aš gaunu neblogai, bet tokių brangių desertų neperku. Manau, kad jie neverti tokių pinigų. Man patinka ir paprastesni sūreliai.
Žodžiu, tąkart aš vėl niekam nieko nepasakiau. Ir išvis pamiršau tai.

Tačiau neseniai einu į parduotuvę ir vėl matau pažįstamą striukę su vežimėliu. Lapkritį pas mus prekyboje pasirodė ikrų skardinės ir kiti skanūs kalėdinio stalo atributai. Žodžiu, jaunoji mamytė turbūt nusprendė iš anksto pradėti juo rūpintis. Todėl kad ji nusičiupo skardinę, nešiojosi nešiojosi po parduotuvę ir nepastebimai paslėpė kišenėje.

Čia jau aš neišlaikiau. Priėjau prie jos ir sakau:

– Jums ne gėda?

O ji nusprendė mane ignoruoti. Eina toliau, vežimėlį stumia. Tačiau įsitempė, pastebėjau. Einu paskui ją ir negarsiai sakau:

– Tuoj pakviesiu administratorę, kils skandalas. Nustokite taip elgtis.

Pagailėjau jos ir, aišku, nieko neiškviečiau. Galbūt jai nuovargis po gimdymo.

Tą patį vakarą nuėjau į sporto klubą. O ten pirmame aukšte grožio salonas, masažo kabinetai ir pan. Kainynus mačiau – nepigu. Ir vėl toji pati striukė šmėstelėjo prieš mane, dama pridavė drabužius rūbinėn ir nuėjo į masažą.

Tai yra, ji ne iš skurdžiųjų, sakykim tiesiai. Kam tada vogti? Kleptomanija? Nusprendžiau, kad kitą kartą tikrai pakviesiu administratorę. Tai jau tikras įžūlumas!