Dirbtinė laimė – XXI amžiaus priklausomybė

Yra apie ką pamąstyti.

Kai tu turi brangią mašiną, gražių daiktų, didelį namą ir kitus statuso simbolius, tu pradedi jaustis esantis brangesnis ir pakyli aukščiau už tuos, kurie viso to neturi.

Žiūri į kaimyną, kurio mašina pigesnė, ir sakai sau: „Tai todėl, kad aš toks kietas ir daugiau uždirbu. Todėl jis vargeta, o aš turtuolis“.

Tu galvoji: „Kaimynas laiko mane kietu biču, jei aš turiu tokią brangią mašiną“. Ir mintis apie tai šildo tau širdį ir kelia savivertę. O jei kaimyno mašina kietesnė, tavo savivertė krenta. Ir tada yra tik viena išeitis – vos pasitaikius galimybei susigrąžinti viršenybę.

Ir kalbame juk ne tik apie mašinas.

Kaskart, kai pas kažką iš tavo aplinkos bus kažkas blogiau nei pas tave, karališkosios viršenybės jausmas grįš pas tave. Nuo to priklauso, kiek laimingi mes jaučiamės.

Šarlis de Monteskje, rašytojas ir filosofas, kartą pasakė:

„Jei mes tiesiog norėtume būti laimingais, tai pasiekti būtų lengva; tačiau mes norime būti laimingesni už kitus žmones, o tai beveik neįmanoma, kadangi mums visada atrodo, kad kiti laimingesni už mus“.

Besivaikydami dirbtinės laimės, žmonės virsta narkomanais, bet kokia kaina palaikančiais savivertę. Jie perka naują telefoną, keičia mašiną, perka brangius džinsus ir brangius baldus – tam atvejui, jei kas nors ateis į svečius, ir naudojasi išskirtinio brangumo kvepalais, kad pabrėžtų savo skonį ir rafinuotumą. Bet kadangi tai kainuoja labai brangiai, neretai tokie žmonės su patosu – tai žmonės su neišmatuojamomis skolomis.

Taip žmonės sėda ant kredito adatos, besivaikydami laimę. Baisiausia jiems – nusileisti iki lygmens tų, kuriuos laiko žemesniais už save, ir kad to nenutiktų, jie pasiruošę mokėti bet kokius pinigus.

Ir šio efemeriško statuso palaikymas kainuoja didžiulius pinigus.

Jei kažkas neįsipaišo į statusą, jie visaip tai slepia. Ir atvirkščiai: tai, kas palaiko statusą, afišuojama visais būdais. Pavyzdžiui, poilsį 5 žvaigždučių viešbutyje jie būtinai paminės visuose socialiniuose tinkluose, o 3 žvaigždučių viešbutis bus taktiškai nutylėtas.

Nebrangų namą jie visaip slėps. Tokių žmonių gyvenimas virsta apgaule. Jie apgaudinėja ir kitus, ir save. Pagrinde save. Jie įsitikinę, kad iš tiesų priklauso imituojamam statusui ir visaip ignoruoja faktą, kad šis statusas – skolų, kurias jie mokės visą gyvenimą, rezultatas.

Kažkuriuo momentu bankai nebeduoda pinigų ir džiaugsmo bei laimės šaltinis išsenka. Jie krenta į gilią depresiją. Tačiau dėl visų savo bėdų kaltina tuos pačius bankus, valdžią, sunkų gyvenimą ir darbdavį, kuris neteisingai mažina atlyginimą.

Vienintelis žmogus, kurio jie niekada nekaltins – jie patys. Juk jie tik norėjo būti „kaip visi“ir nepraleisti svarbių savo gyvenimo metų, imdami iš gyvenimo viską. Argi jie gali būti kalti dėl savo apverktinos ekonominės padėties?

Ir pabaigai būtų galima pateikti Henrio Fordo žodžius:

„Man nėra ko apsistoti brangiame viešbutyje, todėl kad aš nematau prasmės permokėti už man nereikalingus patogumus. Kur aš beapsistočiau, aš – Henris Fordas.

Ir nematau didelio skirtumo tarp viešbučių, juk ir pačiame pigiausiame viešbutyje galima pailsėti ne blogiau už brangų. O šis paltas – taip, jūs teisūs, jį nešiojo dar mano tėvas, tačiau tai neturi jokios reikšmės, juk ir su šiuo paltu aš vis tiek Henris Fordas.

Mano sūnus dar jaunas ir nepatyręs, todėl bijo, ką pagalvos žmonės, jei jis apsistos pigiame viešbutyje. O aš nesijaudinu dėl aplinkinių nuomonės apie mane, todėl kad žinau tikrąją savo vertę. O milijardieriumi tapau todėl, kad moku skaičiuoti pinigus ir skirti tikrąsias vertybes nuo padirbinių“.