O jūs irgi manote, kad moterys TSRS nebuvo laimingos? Aš nenorėčiau gyventi tais laikais

Neseniai susiginčijome su mama. Mama gyrė TSRS laikus ir žavėjosi moterimis, kurios viską spėdavo ir niekada nesiskųsdavo.

Mama žiūrėjo į mano liūdnas ir pavargusias akis ir sakė:

– Na, argi tau ne gėda? Tu gi viską turi. Nuodėmė pavargti ir skųstis. Štai aš tavo metų sukausi kaip voverė rate ir spėdavau absoliučiai viską. Aš ir dirbau, ir namie buvo švaru, ir jumis spėjau užsiimti. Niekada mano akyse nebuvo liūdesio ir bet kokioje situacijoje galėjau išgyventi. O tave palikus be pagalbos, kuo tu pavirsi?

Sėdėjau ir įdėmiai klausiausi mamos. Turiu du vaikus, sūnui 6 metai, dukrelei 2. Antrasis gimdymas buvo sunkus, dabar problemos su nugara, kankina migrena ir pastovus nuovargis. Vyro dažnai nebūna, važinėja po komandiruotes. O aš su dviem vaikais stengiuosi užsidirbti internete. Kartais atrodo, kad jėgos mane visai apleido, bet nepaisant to, aš nenorėčiau būti moterimi iš TSRS.

Man norėjosi užginčyti mamai, tačiau tiesiog nedariau to, nes būtų kilęs skandalas.

– Taip, mama, na štai aš tokia visa nenaudinga, turbūt, ne į tave, – ramiai atsakau ir įsipilu puodelį arbatos.

Mano mama visa tokia įsiaudrinusi ir truputį agresyvi, toliau žavisi TSRS moterimis:

– Štai, kaimynė mūsų, teta Stasė, pati vaikus užaugino, be vyro. Visus užaugino ir nė karto iš jos skundų negirdėjau. O jūs dabar pripratote snarglėtis.

– Mama, na ar buvo ta teta Stasė išties laiminga? Ar ji galėjo rasti savo paskirtį gyvenime? Kodėl net nepabandė susikurti savo laimės? – klausiu aš.

Mama numoja:

– Oi, nagi eik tu su savo paskirtimi. Moters viena paskirtis – vaikus gimdyti ir buitį palaikyti. O jūs dabar kvailystėmis užsiimate, patys nežinote, ko norite.

Šis pokalbis niekur neveda, patys suprantate, ginčytis beprasmiška.

Kodėl aš nenorėčiau būti moterimi iš TSRS?

Pasirinkimas be pasirinkimo

Tų laikų moterys neturėjo ypatingo pasirinkimo. Buvo manoma, kad reikia kuo greičiau ištekėti. Daugelis 18-20 metų jau turėjo vyrus, tačiau santuokos dažnai nebuvo laimingos. Vyras neištikimas – kentėk, visi diedai tokie.

Vyras geria – nieko baisaus, svarbiausia vyriškos rankos namuose. Vyras muša – pati prisiprašei, užčiaupk burną ir neprovokuok. Pažįstu daug moterų, kurios visą savo gyvenimą pragyveno su apgavikais, tironais ir girtuokliais tik todėl, kad baisu išsiskirti ir likti vienai. Tiesą sakant, mano mama ne išimtis – tėvas buvo alkoholikas, tačiau ji visą gyvenimą gyveno su juo ir jam pataikavo.

Šiuolaikiniame pasaulyje moterys tampa pilnavertės, jos gali pačios užsidirbti, todėl joms nereikia vyro, kuris sunkina gyvenimą.

Gyvenimas buvo nuobodus

Buitis, namai, šeima, vaikai, darbas – nuobodus ir vienodas buvo TSRS moterų gyvenimas. Nors ir sako, kad internetas – blogis, visgi jis suteikia mums daugybę galimybių, kurių anksčiau nebuvo.

Aš, pavyzdžiui, dirbu namuose, o mano mamai tenka plušėti pamainose nuo ryto iki nakties. Daugelis prekių buvo deficitinės, kartais trūkdavo elementarių dalykų.

Smerkimas iš visų pusių

TSRS moteris pastoviai smerkė, o dabar šios moterys smerkia mus. Tais laikais manyta, kad būtinai reikia pagimdyti vaikus ir užsiimti buitimi.

Jei tu ne virtuvės šeimininkė, vadinasi, tu ne moteris. Buvo manoma, kad vyras turi namo parnešti pinigus, o štai ūkio reikalai tikrai ne jam. Man atrodo, tai visiška nesąmonė. Mes su vyru pasidaliję pareigas namuose: jis ir indus plauna, ir dulkes valo. Prisimenu savo tėvą, kuris gulėdavo ant sofos ir visiems komanduodavo – vaizdas nemalonus.

Būk kantri

Toks jausmas, kad mergaites TSRS nuo mažų dienų mokė būti kantriomis. Iškęsk, pakentėk, pamiršk, apsimesk, kad nepastebėjai. Žmonės, jūs savam prote?

Kai mano pirmasis vyras mane įžūliai apgaudinėjo, mano mama staiga ėmė jį ginti: „Kiek man tavo tėvas buvo neištikimas, ir nieko, pragyvenome visą gyvenimą. Vyras jis ir Afrikoje vyras, jam daug moterų reikia“. Štai tokie įsitikinimai iki šiol TSRS moterų galvose.

O mes, šiuolaikinės moterys, mokomės mylėti bei vertinti save ir su šaknimis rauname šiuos praeities įsitikinimus.

Skųstis negalima

„Štai aš nesiskundžiau, sukausi kaip voverė rate“,- sako man mama. Aha, sukosi taip, kad 60-ies metų užgyveno tiek ligų, kad dabar visus pinigus vaistinėje palieka. Nebuvo priimta rūpintis savo sveikata, visi gyveno pagal principą „savaime praeis“. Skųstis nebuvo galima, nes užjuoks.

Mes dabar rūpinamės ne tik fizine sveikata, bet skiriame dėmesio psichinei būsenai. Po sūnaus gimimo man prasidėjo depresija ir aš nepabūgau kreiptis į gydytoją. Pasak TSRS moterų, depresijos tais laikais nebuvo. Taip, visos kitos ligos buvo, o štai depresijos nebuvo. Nuostabu, tiesa?

Taip, nepaisant savo liūdnų akių, nuovargio ir skaudančios nugaros, nenorėčiau būti moterimi iš TSRS. Jaučiuosi laisvesnė – galiu dirbti ten, kur noriu, galiu ieškoti savo paskirties visą gyvenimą ir galiu netgi paliūdėti.

Tai mano jausmai, mano gyvenimas, mano emocijos.

Aš gyva ir nebandau slėptis už supermoters, kuri spėja absoliučiai viską ir niekada neverkia, kaukės.

Kaip jūs manote, ar tikrai šiuolaikinės moterys laimingesnės, nei moterys iš TSRS?

Pasidalinkite savo nuomone komentaruose.