Dukra mane kaltina, kad išvykau atostogauti į Turkiją. Ji tikėjosi, kad tuos pinigus atiduosiu anūkei operacijai

Savo dukrą Editą pagimdžiau anksti, kai man tebuvo vos devyniolika metų. Mylimasis iškart nusprendė atsisakyti tokios atsakomybės ir išvyko į kitą šalį. Daugiau apie jį nieko nežinau.

Esu našlaitė. Kai baigiau vaikų namus, butų dar neskirdavo, todėl teko glaustis koridoriaus tipo bendrabutyje.

Mokytis niekur nėjau, nes beveik iškart pastojau. Kad bent kiek užsidirbčiau pragyvenimui, įsidarbinau valytoja. Dirbau ir būdama nėščia. Reikėjo tiek daug visko nupirkti kūdikiui.

Laikas bėgo. Auklėjau dukrą, dirbau keliose darbovietėse, taupiau pinigus ir nusipirkau butą. Bet kaip pavargau, to žodžiais nenusakysi! Po šio pirkinio daviau sau pažadą, kad bent kartą gyvenime nuvažiuosiu prie jūros.

„Juk aš esu žmogus! Turiu teisę pailsėti!“ – nuolat kartojau sau.

Edita augo nuostabi mergaitė. Šviesūs plaukai, pilkos akys, žavinga šypsena. Mokėsi puikiai, nuolat gaudavo diplomus, medalius. Įstojo į žurnalistiką ir išvyko studijuoti į kitą miestą. Labai ja didžiavausi.

Tik štai po pirmosios sesijos dukra pastojo. Sužadėtinis, kaip ir mano laiku, pabėgo, ir Edita laikinai grįžo pas mane.

Nėštumo metu dukrai padėjau finansiškai. Anūkė gimė su labai sunkiu diagnoze. Nenoriu į tai gilintis, tik pasakysiu, kad gydytojai perspėjo Editą apie galimą įgimtų ligų riziką ir rekomendavo nutraukti nėštumą. Bet ji nieko neklausė.

Ilgai pykau ant dukros dėl šio sprendimo. Labai susipykome, ir ji išsikraustė. Mes nekalbėjome apie du mėnesius.

Neseniai vaikščiojau parke. Tuo metu netikėtai man paskambino Edita.

– Mama, turiu gerų naujienų! Pirk tortą. Šiandien ateisime su Auguste, viską tau papasakosiu, – entuziastingai pasakė dukra.

– Tikiuosi, ne naujas nėštumas, – sarkastiškai atsakiau.

– Mama, ne. Kas tau? Ruošiamės ir per valandą būsime pas tave, – paaiškino ji.

– Gerai, laukiu.

Skambutis į duris, ir aš tyliai atidariau. Po ginčo kartėlis dar buvo jaučiamas. Nuėjusi į virtuvę pradėjau pilti arbatą.

– Mus užrašė operacijai. Pasakiau, kad turiu pinigų. Ir dabar jau esame pasiruošę operacijai, – šypsodamasi sakė Edita.

– Kaip gerai! Kada išvykstate? – nudžiugau.

– Oi, galime važiuoti nors ir rytoj, tik… mama, gal gali duoti pinigų? – paprašė dukra.

– Kaip tai? Operacijai? Juk sakei, kad turi pinigų, – nustebusi pasakiau.

– Turėjau taip pasakyti, kitaip mūsų nebūtų užrašę. Be to, mokėti reikės tik prieš pačią operaciją. Juk žinau, kad turi pinigų, – teigė Edita.

– Neturiu, mieloji. Vakar nusipirkau bilietus į Turkiją, – ramiai paaiškinau.

– Tai grąžinkime juos, dar ne per vėlu, – pasiūlė dukra.

– Ne! Vėra ir Kotryna jau taip pat nusipirko bilietus, lėktuvas po trijų dienų. Jau seniai laukiau šių atostogų, juk turiu teisę pailsėti bent kartą gyvenime! – beveik pereidama į rėkimą pridūriau.

Auguste pradėjo verkti savo lopšyje.

– Žinai, mama, galvojau, kad šeima tau svarbiau už poilsį. Anūkė serga, o tu į Turkijas skrajoji! – kaltindama mostelėjo į mane pirštu Edita. – Pff! Mes einame namo!

– Aš tave užauginau! Neprašiau nė cento iš nieko, o tu vis tiki, kad kas nors padės! Tegul tai būna tau pamoka! – sušukau jai pavymui.

Daugiau su Edita nebendravome. Manau, kad buvau teisi. Nemanokite, myliu savo anūkę. Bet noriu, kad dukra taptų savarankiška ir išmoktų pasikliauti tik savimi.