Dukros gerbėjas jau metus vaikšto pas ją pavalgyti ir pamiegoti, o ji vis tiki meile
Ji metus „susitikinėja“ su bernu, kuris aiškiai ja naudojasi. Ateina, pavalgo, pamiega, o ji iš visų pusių jį apšokinėja, apskalbia, išlygina, priruošia maisto, o jis paskui kuriam laikui pradingsta.
Ir vis kabina makaronus jai ant ausų, pasakoja, kaip ją myli, o per visus jai nedavė nė euro, o ėda už tris.
Per visas šventes jo nėra, pas jį kažkokie svarbūs reikalai. Nė apvytusios ramunės nė karto nepadovanojo. Matosi, kad paprasčiausiai rado geraširdę kvailelę, pas kurią kartais galima praleisti laiką.
Pirmą mėnesį, kai dukra pasakojo apie savo vyrioką, aš dar nejaučiau negatyvo. Na, visko būna, žmonės tik pratinasi vienas prie kito.
Bet kuo toliau, tuo aiškiau matėsi jo vartotojiškas požiūris į dukrą. Jis jai niekuo nepadeda.
Jis niekur su ja neina, su niekuo nesupažindina. Socialiniuose tinkluose svetimu vardu ir be fotografijos. Ji net nežino, kuo jis dirba. Tik vardą, pavardę ir gimimo datą. Ir tai tik iš jo žodžių. O jis galėjo ir pameluoti.
Pažiūrėjau į šią nesąmonę 3 mėnesius, paskui nusprendžiau pasikalbėti su dukra. Suprantu, meilė, aistra, visa kita, bet reikia žiūrėti tiesai į akis.
– Ką tu, mama! Jis mane myli! Jis man pats tai sako! – šoko ginti savo mylimąjį dukra.
Ir visi kiti mano žodžiai kaip žirniai į sieną. „Tu jo nepažįsti, jis ne toks!“ Tai supažindink! Labai norisi pažvelgti jam į akis, o jis netgi draudžia jai jį fotografuoti, lyg nuo kažko slėptųsi.
Aš išvis nenustebsiu, jei šis mėmė vedęs, o mano dukrai tiesiog kabina makaronus ant ausų. O kas jam? Čia ir stalas, ir visas paslaugų spektras, o jam nė cento išleisti nereikia.
Jei dukra būtų jau vyresnio amžiaus ar išsiskyrusi, kai tiesiog reikia kažko dvasiniam balansui, jei ji turėtų jau suaugusių vaikų, aš tada suprasčiau tokį elgesį.
Bet ji jauna mergina, jai reikia tekėti ir gimdyti vaikus. Dukra seniai svajoja apie vaiką. Ir vis laukia kažko iš to ožio, tiki, kad jis ją myli, laukia, kada pasipirš.
Sakau – iškelk jam klausimą griežtai, tegu veda, jei taip labai myli. Dukra nenori. Sako, kad nenori jo spausti ir versti.
Tai bent kvaiša užaugo… Nieko neklauso, niekur neina, sėdi namie ir laukia, kada jos mylimasis pradžiugins savo netikėtu pasirodymu!
Taip galima ir iki pensijos laukti. Jam ir taip gerai, iš visko sprendžiant. Štai jis ir nenori nieko keisti. O dukra nenori kelti jam diskomforto, kad jis nieko blogo apie ją nepagalvotų.
Aš jau numojau ranka. Nors ir apmaudu, kad mano žodžiai jai lyg paukščių klegesys, ji jų nesuvokia. O jei ir suvokia, tai netiki ir nieko nedarys.
Kiek ten meilė gyvuoja? Tris metus? Tai yra, dar porą metų iš jos tos nesąmonės neištrauksi. Laukti, kol tas mulkis nustos pas ją vaikščioti arba išties pasipirš, neverta. Širdimi jaučiu.
Kad bent pamatyčiau tą nevykėlį jaunikį! Pripločiau vietoje, kad nesuktų merginai galvos!