Džiaugiausi anūku, tačiau niekaip negalėjau priprasti prie marčios vaikų. Laikau juos svetimais ir viskas

Su vyru negyvenu jau 16 metų. Tiesiog jis daug gėrė ir galėdavo dingti porai savaičių. Ieškodavau, įkalbinėdavau, tačiau viskas veltui, štai ir ryžausi skyryboms. Turime bendrą sūnų. Andrių išauklėjau griežtai.

Žinau, kas yra paveldimumas, todėl nenorėjau, kad pasireikštų tėvo genai. Vesdavau į mokyklą, pasiimdavau, padėdavau ruošti pamokas. Vaikštinėti leisdavau tik iki 9 vakaro, žinoma, jokių abejotinų kompanijų.

Draugės juokėsi iš manęs, sakė, kad auginu mamytės sūnelį. O dar sakė, kad Andrius paskui ir žmoną tokią pat susiras, vyresnę už jį ir taip pat kontroliuojančią bei globojančią kaip motina.

Tačiau aš žiūrėdama į jų vaikus įsitikinau, kad elgiuosi teisingai. Vienos draugės sūnus pradėjo gerti 16-os, o kitos dukra pasidarė tatuiruotes ir pirsingą net nebaigusi mokyklos.

Mano berniukas augo geras, paklusnus, ramus. Negalėjau juo atsidžiaugti.

Laikas ėjo. Sūnus atitarnavo kariuomenėje, pradėjo dirbti, susipažino su viena kliente. Jis ilgai slėpė savo santykius. Žinojau tik tai, kad jo mergina gyvena su tėvais bendrabutyje. Žinoma, tai man nelabai patiko, kiekviena motina linki savo vaikui laimingo likimo ir materialinės gerovės. Ir man atrodė keista, kad jauna mergina gyvena su tėvais.

O paskui paaiškėjo, kad tai visai ne mergina. Tai moteris su dviem vaikais iš pirmos santuokos. Ji nedirba, gyvena iš alimentų ir vaikų pinigų. Gaunasi taip, kad turi daug laisvo laiko. Ji nuveda vaikus į darželį, o paskui susitikinėja su mano sūnumi. Buvau visiškam šoke.

Mano Andriui 23 metai, o tai damai 30. Kam ji jam reikalinga? Dar ir du vaikai. Negalėjo jaunos mergaičiukės susirasti. Gavosi taip, kad mano draugių pranašystės išsipildė. Sūnus ieškojo kažko, kas jį globos, kaip tai dariau aš.

Ilgai negalėjau tokios naujienos papasakoti draugėms. Žinojau, kad jos juoksis iš manęs. Pasakys, kad globojau globojau ir štai kuo tai baigėsi. Juolab jų vaikai sėkmingi, atrado save gyvenime. Tos sūnus, kuris gėrė, tapo verslininku, padeda jai pinigais. O draugės dukra tapo modeliu, dabar dirba užsienyje.

Tačiau draugės mane palaikė. Tik aš juk žinau, kad už nugaros apkalba ir juokiasi.

Paskui paaiškėjo, kad sūnaus sužadėtinė nėščia, jie susituokė. Juk mano Andrius ir negalėjo pasielgti kitaip. Vaikas gimė sveikutėlis. Džiaugiausi anūku, tačiau niekaip negalėjau įprasti prie marčios vaikų. Laikau juos svetimais ir viskas. O kai jie ateina pas mane į svečius, negaliu sulaukti, kada baigsis jų vizitas. Per daug triukšmo.

Tiesa, marti myli Andrių ir jis ją taip pat. Ir charakteris jos ramus. Ji gera motina ir šeimininkė.

Sunku jiems gyventi su mažais vaikais ir tėvais bendrabučio kambaryje, kur virtuvė, dušas ir tualetas bendri. Bet ką padarysi, jei kito varianto nėra. Sūnus vis dažniau ėmė užvesti kalbą apie tai, kad aš pasikeisčiau su jais būstais. Sako, kad man reikia eiti į bendrabutį, o jie persikels į mano butą.

Suprantu, kad jiems sunku, bet kodėl aukotis turiu aš? Jei tai bent būtų mano anūkai, o dabar negaliu peržengti per save. Ir Andrius jau beveik maldauja, matyti, kad jį išvargino tokios sąlygos, jis juk įpratęs prie patogesnio gyvenimo.

Tačiau pats pasirinko, juk žinojo. O jei visai blogai, tai galima pasiimti paskolą. Kodėl aš garbiame amžiuje turiu pasmerkti save gyvenimui bendrabutyje, aš ir taip jame praleidau visą vaikystę ir jaunystę. Juolab, kuo pavers mano suremontuotą butą vyresnieji marčios vaikai?

Kam aš visa tai pasakoju? Ogi tam, kad man įdomu sužinoti, ką apie tai mano žmonės iš šalies. Galbūt pas ką nors buvo tokia situacija ir aš gausiu vertingą patarimą?