– Egoistė. Normaliai įsitaisei. Kokia tau sanatorija? O kas su vaiku sėdės?

– Kodėl aš neturiu teisės į poilsį?

Antanina ką tik išėjo į ilgai lauktą pensiją, kurios tikrai nusipelnė. Visą gyvenimą pradirbo mokytoja. Gyveno savo darbu ir sudėjo širdį į vaikus. Tačiau ir savo dukros niekada nepamiršo. Kristina visada buvo apauta, aprengta ir soti.

Taip, mokytojos atlyginimas buvo varganas. Gerai, nors tėvas buvo viršininkas gamykloje ir šeimos pajamos buvo geros.

Tačiau paskui jo nebeliko ir viskas pasikeitė. Antanina toliau gyveno darbu, net peržengusi pensinio amžiaus ribą.

Darbas, taip sakant, savo iniciatyva.

Taip ir pradirbo ji iki 68 metų. Tuo metu jos dukra Kristina jau spėjo ištekėti ir susilaukti dukters Majos. Dabar jai 4 metai. Tačiau pačiai Kristinai vis taip pat reikėjo motinos kaip oro.

Kartą pas Antaniną Vaišnorienę atėjo jos sesuo Klementina. Ji buvo jaunesnė 5 metais. Ir pasiūlė kartu važiuoti ilsėtis į sanatoriją prie jūros.

– Net nežinau… – liūdnai ištarė Antanina, žiūrėdama pro langą. – Manęs Kristina turbūt prašys su Maja pabūti. Aš juk per kiekvienas išeigines lyg pririšta. Jiems pastoviai kažkur reikia, o anūkę atveža pas mane.

Tuomet sesuo paėmė Antaniną už rankos ir nusivedė į kambarį. Paskui ištraukė seną jų albumą ir parodė fotografijas.

– Žiūrėk, tokia jauna jau niekada nebebūsi.

Ji parodė Antaninai jos mėgstamiausią foto, kur ji su stilinga skrybėlaite ir suknele su žirniukais sėdi ant suolelio.

– Kas tiesa, tas tiesa.

Antanina puikiai suprato, kad sesuo teisi. Niekas juk nežino, kas ten priešaky ir kiek metų ji išgyvens. Todėl reikia gyventi šia diena.
Jos kartu pasirinko sanatoriją, apmokėjo kelialapį ir Antanina ėmė krautis daiktus.

Jau norėjo skambinti dukrai ir ją įspėti, tačiau ši ją aplenkė. Pasakė, kad netrukus atves Mają porai valandų.

Antanina sutiko ir pamanė, kad tai net geriau. Galų gale, tokius klausimus geriau spręsti asmeniškai, o ne telefonu.

Tačiau dukra pasipiktino, kad motina nepasitarė su ja, prieš priimdama tokį rimtą sprendimą.

– Argi aš turiu tavo leidimo senatvėje atsiklausti? – su nuoskauda balse ištarė Antanina.

Širdies gilumoje Antanina Vaišnorienė suprato, kodėl Kristina taip pyksta. Juk ji pati prašė anūkų. O dukra ilgą laiką nenorėjo gimdyti.
Tačiau juk ji gimdė sau. Todėl kad tai buvo jos sąmoningas ir brandus sprendimas. Tačiau nebuvo nė vienų išeiginių, kad ji nepabandytų iškišti savo vaiko motinai.

Antanina neatsisakydavo. Pati kalta, kad leido atsisėsti ant sprando.

– Nesuprantu, kam jūs išvis susilaukėte vaiko? Kažkodėl aš niekada neperkėliau atsakomybės tavo močiutei. Nes supratau, kad ji turi savo gyvenimą.

– Mama, koks dar gali būti savo gyvenimas tokiame amžiuje? Dabar jau reikia gyventi tik dėl vaikų ir anūkų.

„Na ir egoistę išauklėjau! Štai ką reiškia vienintelė dukra šeimoje, kuri visada viską gaudavo“.

– Taip, mama. Visos normalios močiutės blynus kepa savo anūkams, o tau dar prie jūros reikia. Nusprendei atsijauninti? Tai kad jau vėlu. Amžiaus neapgausi!

– Tai yra, pagal tave aš sena kerėpla, kuri negali turėti savo gyvenimo, troškimų ir poreikių? Taip išeina?

Kristina suprato, kad leptelėjo kažką ne taip ar prikalbėjo per daug.

Tuo momentu Antanina pajuto, kad jai staiga apsvaigo galva. Ji sudejavo ir atsirėmė į krėslą.

Atsipeikėjo tik ligoninėje.

– Kur aš? – paklausė moteris, kai prieš save pamatė seserį Klementiną.

– Ligoninėje. Tau staiga nukrito kraujospūdis. Pagulėsi parą ir paleis namo.

Antanina Vaišnorienė palaipsniui prisiminė, kas nutiko.

– Negaliu. Juk pas mane ten Maja.

Klementina papurtė galvą ir skėstelėjo rankomis.

– Tavo Maja su Kristina. Ten, kur ir turi būti. Nagi ilsėkis.

Klementina išėjo iš palatos. Koridoriuje laukė Kristina. Ji jau norėjo eiti į motinos palatą, tačiau Klementina pastojo jai kelią.

– Teta Klementina, ką tai reiškia? Praleiskite mane.

– Ne. Jai dabar reikia ramybės.

– Bet aš jos dukra.

– Labai gerai, kad būtent dabar tai prisiminei. Tik kur tu buvai anksčiau?

– Kuria prasme? – ištarė Kristina.

Po to teta Klementina papasakojo jai, kad Antanina Vaišnorienė jau keliskart skundėsi jai pažemintu spaudimu. Gydytojai jos amžiuje primygtinai patarė dažniau ilsėtis. Tačiau ji nieko neklausė.

Juo labiau, kiek metų ji nenorėjo eiti į pensiją. O kai tik išėjo, tai iškart darbu apkrovė.

– Tai kad ji man nieko nesakė, teta Klementina.

– Todėl kad nenorėjo tau atsakyti. Manė, pati susiprasi. Tačiau tavo sąžinė taip ir nepabudo.

Dabar Kristinai pasidarė tikrai gėda dėl savo elgesio, dėl egoizmo ir viso to, ką prikalbėjo motinai.

Kai ji įėjo į palatą, pirmiausia paprašė atleidimo už viską.

– Mamyte, atleisk man. Kokia gi buvau kvailė ir negirdėjau nieko, išskyrus save.

– Baik, viskas gerai. Juk žinai, aš visada norėjau kaip geriau.

– Žinau, mama. Ir aš dabar noriu kaip geriau. Žodžiu, tau būtinai reikia važiuoti ilsėtis. Tik ne 10 dienų, o mėnesiui.
Antanina Vaišnorienė nusijuokė ir atsakė:

– Iš kur gi pas mane tiek pinigų?

– Mano vyras tau pervedė. Mama, aš tikrai noriu, kad tu pilnavertiškai pailsėtum. Tik negąsdink manęs taip, prašau. Mes tave labai mylime.

Kristina apkabino motiną.

– O kaip gi jūs?

– O ką mes? Radome išeitį. Per išeigines nuvešime Mają anytai. Be to, toji seniai jos nematė.

Širdies gilumoje Antanina Vaišnorienė nuoširdžiai tikėjosi, kad šįkart dukra visgi pasitaisys ir nustos perkelti atsakomybę už vaiką močiutėms. Juk močiutės irgi žmonės ir bet kokiame amžiuje turi pilną teisę pagyventi sau.