Gailiuosi susilaukusi vaiko. Supratimo neieškau – paprasčiausiai noriu išsikalbėti. Kaip suprantate, artimiesiems ir pažįstamiems to nepapasakosi

Noriu pasidalinti susikaupusiu skausmu ir prisipažinti, kad gailiuosi nusprendusi pagimdyti vaiką. Supratimo neieškau ir nieko nesitikiu – paprasčiausiai noriu išsikalbėti. Kaip suprantate, artimiesiems ir pažįstamiems to nepapasakosi.
Kažkuriuo metu aš mylėjau vaikus. Žaidžiau su draugės sūnumi vos pasitaikius progai. Net pavydėjau jai. Paskui pagimdė kita draugė, paskui dar viena ir dar.

Kažkodėl visi ėmė lįsti prie manęs su klausimais: „O kada gi pas jus pagausėjimas?“ O aš visiškai neskubėjau. Man ir be vaikų buvo gera su vyru, nors, žinoma, galvoje ne kartą sukosi paveikslėliai su vaikučiais dideliame šeimos rate. Tačiau nesiryžau.

Taip ir vaikščiojau į svečius žaisti su svetimais. Juk kai žaidi vos porą valandų, tai nevargina ir netgi įdomu.

Palaipsniui ėmė erzinti amžini turinčių vaikų draugių pokalbiai apie vystyklus, šliaužtinukus, sauskelnes, peršalimus. Ir su kadaise artimomis draugėmis nebeatsirado bendrų temų, išskyrus kažkokius prisiminimus.

Ėmiau dažnokai susimąstyti, kad irgi noriu būti mamyte. Tai juk taip klasiška – būti nėščia, visi tie pojūčiai, o paskui perduoti vaikui visas savo žinias ir patirtį, stengtis padaryti taip, kad jis taptų geresnis už tave. Gražiai rengti, maitinti iš buteliuko, vaikštinėti parke, renkant lapus.

Nuoširdžiai norėjau tapti mama ir maniau, kad jau pakankamai žinau apie motinystę ir vaikus.

Pasikalbėjome apie tai su vyru, jis sutiko. Viskas pavyko iš pirmo karto. Lyg ir džiaugiausi. Mano socialinių tinklų paskyros mirgėjo tai naujomis echoskopo nuotraukomis, tai pasakojimais apie savijautą, tai nėštumo vystymosi kalendorių ekrano kopijomis.

Iš pradžių kankino baisi toksikozė, nuolat norėjosi verkti, ką aš ir dariau. Paskui pasidarė bjaurūs vaiko judesiai pilve, mane net tąsė nuo jų, veidas iškart pasikeisdavo. Nežinau, kaip paaiškinti.

Visu savo vidumi atmečiau tai, kas augo manyje, visa mano būsena buvo ypač nemaloni. Erzino nėštumas. Neradau jame nė lašo to nuostabaus, ką man taip gražiai nupasakojo draugės. Artėjant gimdymui ėmė siutinti vaikai. Visi be išimties. Ypač patys mažiausi, neišauklėti ir įkyrūs.

Taip išėjo, kad mums su vyru teko gyventi pas jo tėvus, kur ne taip seniai pagimdė jo sesuo. O dieve! Tie riksmai dieną ir naktį, nuobodus zyzimas, o kaip mažyliui visi pataikavo! Močiutės ir seneliai tiesiog dievino šitą mažą suskį, kuris visu tuo naudojosi ir visą laiką reikalavo sau dėmesio. Aš realiai, būdama nėščia, pagalvodavau apie tai, kaip skaudžiau papurtyti savo naujai iškeptą sūnėną, kai jis imdavo rėkti.

Kai aš pagimdžiau, buvo kažkoks pragaras. Pirmieji 2 pragariški mėnesiai. Buvo problemų su krūtine, paskui aš peršalau, paskui susirgo ir mano dukra, ir be to amžinai rėkianti. Kreipėmės į neurologus, įtardami padidėjusį kaukolės spaudimą dėl nuolatinių ilgų isterijų, tačiau niekas nieko nerado.

Nei dieną, nei naktį nebuvo ramybės. Atsiradus vaikui, visas gyvenimas kažkaip akimirksniu pasikeitė. Neliko laiko niekam. Aš išvis nuo savęs nepriklausiau. Buvo baisi pogimdyminė depresija, norėjosi išmesti vaiką. Ne kartą kėliau prieš jį ranką, šaukiau. Labai gailėjausi, kad nusprendžiau susilaukti vaiko.

Vyras pyko ant naujosios manęs, nesuprato, kodėl aš, kuri taip norėjo vaikų, dabar rimtai pasiruošusi priploti savo nuosavą. O aš skambinau toms draugėms, kurios turi jau ne pirmą vaiką, skųsdamasi naujuoju gyvenimu atsakymo paieškose, kas gi tokio nuostabaus tuose vaikuose?

Visos kaip viena tvirtino, kad pas jas pirmas mėnuo buvo toks pat ir mintys tokios pat, kad kam aš išvis gimdžiau ir visa kita. Bet paskui neva visa tai praeidavo.

Ėjo mėnesiai. Aš vis vaizdavau pavyzdinę mamytę prie vyro, bet kai tik jis išeidavo – net nesiartindavau prie vaiko. Dukra rėkdavo iki isterijų, o aš tik prieidavau aprėkti ir kad netrenkčiau, išeidavau į kitą kambarį.
Nežinau, kas man yra. Suprantu, kad taip neturi būti, tačiau negaliu susidoroti su nemeilės jausmu, kažkokia neapykanta dukrai. Mane erzina jos cypimas!

Suprantu, kad su ja mano gyvenimas nebebus kaip anksčiau, kad tai visiškai ne tas, ko aš norėjau. Kad aš dabar leidžiu laiką ne su vyru, kad negaliu elementariai su juo pagulėti apsikabinus, nes ji pastoviai klykia, pastoviai kažko reikalauja, o visas laisvas nuo jos laikas išeina nuėjimui į tualetą ir pavalgyti.

Aš net bijau pagalvoti, kad dar visai negreitai – jei išvis kada nors – eisiu į kiną, čiuožyklą ar dar kur nors. Dieve, tos 4 sienos ir tas pastovus rėkimas mane žudo!

Suvokiu, kokia aš siaubinga motina. Man gaila savo vaiko, juk jį reikia mylėti, o aš negaliu! Ir tiesa, aš neradau nieko gero vaikuose, kiek beieškojau. Nieko!

Vaikai atima visą tavo gyvenimą, o mainais kas? Vandens stiklinė? Tai man jos nereikia, apsieisiu. Aš nenoriu, man nusibodo kasdien valyti kakučius, snarglius ir seiles. Noriu savo ankstesnio gyvenimo. Tačiau jo jau nesusigrąžinsi, jau niekas nebebus kaip anksčiau. Ir tai mane varo į depresiją.

Pastaruoju metu vis dažniau pratrūkstu. Ne tik ant vaiko, išvis. Siaubingai nuo visko pavargau. Kartą vyras tai pamatė – tiek visko pamačiau jo akyse. Man pasirodė, jis mane mes.

Kaip baisu pasidarė. Ne, ne dėl to, kad liksiu viena su vaiku (aš nė negalvodama atiduočiau ją į vaikų namus), o dėl to, kad vyrą labai myliu ir nenoriu jo prarasti.

Ir ką man daryti, nežinau. Negaliu daugiau taip gyventi, nekęsdama vaiko, kuris taip atitolino mane nuo vyro. Jei atsukčiau laiką – nė už ką negimdyčiau. Visas gyvenimas žlugo. Taip skaudu.