Galvojau, kad su vyru išsiskirsime be pykčių. Tačiau skyrybų metu jis parodė savo tikrąjį veidą…

Maždaug prieš keturis mėnesius mes su vyru nusprendėme skirtis. Santuokoje praleidome 5 metus, turime nuostabią dukrą. Vienu metu staiga suvokiau, kad mes su vyru esame labai skirtingi žmonės. Anksčiau, kai girdėjau panašias istorijas, galvodavau, kad su manimi taip tikrai nenutiks, bet gyvenimas yra nenuspėjamas. 

Skyrybų iniciatorė buvau aš. Jis reagavo normaliai. Taip pat sakė, kad pastaruoju metu jautė kažką negero. Jo nuomone, geriau dabar išsiskirti, nei daugelį metų kankintis nelaimingoje santuokoje. Aš net buvau nustebusi, kaip viskas paprastai ir ramiai vyksta.

Laukė skyrybų dokumentų tvarkymas, alimentų dydžio dukrai nustatymas ir turto klausimo sprendimas. Mes gyvenome bendrąja nuosavybe įgytame bute. Didžiąją dalį sumos įpirkai įnešė vyras. Bet aš buvau įsitikinusi, kad jis paliks butą dukrai.

Po skyrybų sprendimo apie tai pasikalbėjau su drauge ir pasidalinau naujienomis.  

– Na, pasisaugok, jis tik apsimeta geru. Savo gyvenime nemačiau nė vieno taikaus skyrybų proceso. Man atrodo, kad jis dar pasirodys, atleisk, – išreiškė savo nuomonę draugė.

Aš nesiginčijau ir iš karto atsisakiau tokių minčių. Norėjau tikėti tik geru. 

Po kelių dienų gatvėje sutikau buvusio vyro kolegą. Mes trumpai pasikalbėjome, nes buvome gerai pažįstami.

– Girdėjau, jūs skiriatės. Užjaučiu, – sakė pažįstamas.

– Kodėl gi užjauti? Pas mus viskas gerai ir taikiai. Išsiskyrėme, galima sakyti, su meile, – atsakiau aš.

– Tikrai? O tavo buvęs sako, kad jis tave paliko. Keista, gal aš ką nors supainiojau, – su nuostaba tarė jis.

Aš atsakiau, kad iš tiesų aš pati buvau skyrybų iniciatorė. O vyras mane palaikė. Taigi, niekas nieko nemėtė. Nors, šis jo kolega galėjo tikrai ką nors supainioti. Tačiau mintis, kad buvęs vyras galbūt vaikšto ir pasakoja nepasakytus dalykus apie mūsų santykius, mane neramino.

Visas įdomiausias dalykas pasirodė esąs ateityje. Kai tapo aišku alimentų dydis, buvau šokiruota. Mano buvęs vyras puikiai uždirbo, aš tai žinojau. Dvidešimt procentų jo atlyginimo būtų pakakę mūsų dukros išlaikymui. Tačiau alimentai galiausiai sudarė tik kelias kapeikas.

Kai pradėjau gilintis į šį klausimą, beveik iš karto išsiaiškinau viską. Pasirodo, šis labai niekšiškas žmogus susitarė su savo vadovybe, kad jam sumažintų oficialų atlyginimą, o likutį mokėtų grynais konvertais. Atsižvelgiant į tai, kad alimentai išieškotini tik iš oficialios dalies, jie pasirodė labai maži. 

Vos tai sužinojusi, iškart paskambinau jam.

– Kaip tu gali taip pasielgti? Nusprendei taupyti savo dukrai? – iškart pradėjau aš.

– O ko gi tikėjaisi? Viskas remiantis įstatymais. Tu pati nusprendei skirtis, tad dabar skink savo priimtus sprendimus, – atsakė jis.

– O kuo čia dėtas vaikas? Tai mes su tavimi išsiskyrėme, suaugę žmonės. Bet apie ją, kaip tėvas, privalai rūpintis, – bandžiau jį įtikinėti.

– Nereikia čia apeliuoti į mano gaileštį. Kokie alimentai teismas paskyrė, tokius ir mokėsiu. Ir dėl buto dar laukia teisminis išsprendimas. Kadangi jis buvo nupirktas, daugiausiai už mano pinigus, manau, kad jis ir turi likti man, – mane sukrėtė buvęs vyras.

Buvau šokiruota to, ką išgirdau. Jei santuokoje nebūtų atsiradusi dukra, man būtų nesvarbu dėl turto. Kaip sakoma, svetimo man nereikia. Bet kaip galima atimti būstą iš savo dukros – kas tokiu reikia būti?

Draugė buvo teisi, kai užsiminė, kad buvęs vyras dar parodys savo tikrąjį veidą. Mūsų skyrybų procesas dar nesibaigė, bet aš jau dabar džiaugiuosi, kad pragyvenau su šiuo žmogumi tik trejus metus, o ne visą gyvenimą.

Kaip paaiškinti dukrai, kad jos tėvas nusprendė ne taupyti mano sąskaita, o jos?

Ar verta jai papasakoti visą tiesą apie jos tėvą, kad vaikas nuo mažens suprastų ir žinotų, kad pagalbos iš tėvo jai niekada nebus?