Gyva šuo gulėjo ant šlapio sniego netoli šventyklos, o parapijiečiai tik ėjo pro šalį

Šuo gulėjo netoli seno akmeninio šventyklos, susisukęs į kamuoliuką prie laiptų papėdės. Jos kvėpavimas buvo silpnas, o akys blankiai stebėjo praeivius. Žmonės ėjo po pamaldų, skubėdami savo reikalais, ir niekas nesustojo pažvelgti į gyvūną.

Tą dieną buvo ypatingai šalta. Šlapias sniegas maišėsi su purvu, įsiskverbdamas pro ploną kailiuką. Šuo drebėjo, bet nesijudino, tarsi susitaikęs su savo likimu. Jos kadaise baltas kailis buvo padengtas purvu dėmėmis, o šone matėsi šviežia žaizda. Atrodė, kad ji laukė… bet ko?

Praėjo minutės, valandos. Ji užmerkė akis, prarasdama jėgas, kol neišgirdo tylaus balso:

— Vargšelė… tu gyva?

Prie jos pasilenkė jauna moteris su ilgu šaliku, dengiančiu jos veidą nuo vėjo. Ją vadino Ana. Ji sustojo, kai pastebėjo nejudantį šuns kūną, skirtingai nei dešimtys kitų žmonių, praėjusių pro šalį. Moteris atsargiai prilietė šlapią kailį, ir šuo silpnai aiktelėjo, tarsi atsakydama.

Ana apsidairė. Žmonės vis dar ėjo pro šalį, niekas nesidomėjo benamio gyvūno likimu. Tada ji ryžtingai nusirengė savo šiltą šalį ir atsargiai pridengė juo šunį.

— Palaikyk, mieloji, aš tau padėsiu, — pašnibždėjo ji.

Negalvodama, Ana išsitraukė telefoną ir paskambino veterinarijos klinikai. Balsas kitoje pusėje sakė, kad artimiausia mašina galės atvažiuoti tik po valandos. Bet šuo neturėjo šios valandos.

— Gerai, aš ją pati atvešiu, — tvirtai pasakė ji.

Ji nežinojo, iš kur atsirado šis ryžtas. Ji niekada anksčiau neturėjo naminių gyvūnų ir bijojo šunų nuo vaikystės. Bet kažkas viduje sakė: dabar negalima praeiti pro šalį.

Pasiėmusi išsekusį kūną, Ana pajuto, kaip šuo tyliai barkštelėjo, prisiglausdamas prie jos. Tai buvo pasitikėjimo ženklas. Ji atsargiai nunešė ją prie savo automobilio, melsdamasi mintyse, kad nepavėluotų.

Kelias iki klinikos atrodė kaip amžinybė. Veterinaras, vyresnis vyras su geromis akimis, greitai apžiūrėjo gyvūną.

— Ji išsekusi, turi žaizdą šone. Bet ji išgyvens, — pasakė jis, suleisdamas injekciją. — Gerai, kad ją atvežėte. Dar kelios valandos, ir jos nebūtų išgelbėta.

Ana atsiduso su palengvėjimu. Ji pažvelgė į šunį, kuris dabar gulėjo ant šilto stalo, silpnai vizgindamas uodegą. Jos akys nebe buvo tuščios.

— Koks jos vardas? — paklausė gydytojas.

Ana susimąstė. Šis šuo, tikriausiai, neturėjo vardo. Ji buvo tiesiog užmiršta, nereikalinga niekam… bet ne dabar.

— Leticija, — netikėtai tarė ji. — Tegul ji būna laiminga.

Gydymas truko keletą savaičių. Šiuo laikotarpiu Ana kasdien lankydavosi pas Leticiją, atnešdavo jai maisto, kalbėdavosi su ja. Šuo palaipsniui atsigavo ir priprato prie naujo dėmesio.

Kai atėjo laikas ją pasiimti, Ana suprato: ji negali vėl palikti Leticijos gatvėje.

Sėdėdama namuose ant šilto kilimo, Leticija laimingai vizgino uodegą, žiūrėdama į Aną su dėkingumu. Visai neseniai jos gyvenimas kabėjo ant plauko, bet dabar ji turėjo namus, žmogų, kuris ją mylėjo, ir antrą galimybę į gyvenimą.

Ana nusišypsojo, glostydama jos galvą. „Tu nebe viena“, — pamanė ji. Ir tai buvo tiesa.