Gyvename kukliai. Ir štai atsitiktinai radau vyro slėptuvę – didžiulę pinigų sumą. Praradau ramybę ir miegą, nežinau, ką ir galvoti…

Su vyru mes kartu dvidešimti metai. Gyvename kukliai, bet taikiai. Mes abu dirbame vienoje įmonėje. Pinigų klausimas niekada nekėlė nesantaikos. Mes paprasčiausiai stengėmės apskaičiuoti savo uždarbius ir gyventi pagal galimybes.

Maždaug prieš pusantrų metų vyras nusprendė eiti į dar vieną darbą. Kadangi gamykloje jis dirbo pamainomis, tai per savo išeiginę turėjo galimybę dar dienelę padirbėti papildomai. Aš buvau prieš. Tačiau į mano įkalbinėjimus vyras tik nusišypsojo ir nusprendė daryti savaip.

Atlyginimas čia nedidelis, tačiau šeimoje šie pinigai randa savo panaudojimą. Mes turime du studentus, todėl išleisti yra kur. Aš stengiuosi pagal galimybes kokią sumą atidėti. Juk visada šilčiau ir ramiau ant širdies, kai žinai, kad yra santaupų.

Taip ir gyvenome. Berniukus mokėme, o ir save kartais galėdavome pradžiuginti.

Kartą, kai namie nieko nebuvo, panorau padaryti generalinę tvarką. Aš įlindau net ten, kur nebuvau užėjusi keletą metų. Tai buvo mūsų sandėliukas laiptų aikštelėje, kuriame vyras laikė visokias smulkmenas. Jas ir išmesti gaila, ir bute laikyti nereikia.

Čia buvo labai daug voratinklių ir dulkių. Todėl aš nusprendžiau viską išvalyti ir vėl sudėti į vietas. Dėliodama dėžes ir dėžutes, aš radau seną skrynelę, kuri liko mums iš vyro močiutės. Ji buvo labai senas, tačiau tvirtas ir gražus daiktas.

Net neatsimenu, kada ji dingo iš mano regėjimo lauko. Paėmus į rankas, ji svėrė neypatingai daug. Man pasidarė įdomu, ką gi jis ten sudėjo. Atidariau ir netekau žado. Dėžutėje gulėjo stambios kupiūros. Gana nemenkas kiekis. Aš iškart padėjau ją į vietą. Čia mano tvarkymas ir baigėsi. Grįžusi į butą nežinojau, ką daryti toliau.

Nežinau ir iki šiol. Palikti viską kaip yra – negaliu. Pasiimti pinigus – aš nežinau jų kilmės. Šios mintys neduoda man ramybės. Pakalbėti su juo apie pinigus baisoka. O jei mes susipyksime. Niekaip negaliu apsispręsti. Kaip geriau pasielgti?