Gyvūnai mums – tik gyvenimo dalis, o mes jiems – visas gyvenimas…
Jūs kada nors susimąstėte, kaip augintiniai myli savo šeimininkus? Ir kieno prisirišimas stipresnis – šuns ar katės?
Jei savininkas įprato grįžti namo 7 vakaro, kai katinas jį pasitinka prie slenksčio ir taip tingiai sveikina, nerodydamas ypatingo džiaugsmo. Kartais katinėlis gali pasitrinti į kojas, bet tai nutinka nedažnai.
Po to, kai šeimininkas atsisėda prie kompiuterio, pūkuotukas užšoka ant komodos, stovinčios priešais ir ima neatsiplėšdamas žiūrėti jam į akis. Ir taip gali tęstis daug valandų iš eilės.
Katinas apmiršta savo pozoje ir tiesiog žiūri. Kai savininkas sugauna jo žvilgsnį, tai gyvūnas atsakydamas lėtai mirksi. Tai savotiškas kačių prisipažinimas meilėje.
Bet yra kitas grįžimo iš darbo scenarijus. Jei šeimininkas grįžo vėliau nei įprastai, tai katinas ima nervintis. Ir kai mylimas žmogus galiausiai pasirodo, tai ūsuotasis augintinis katiniškai piktinasi, o gal net ir savotiškai barasi. Paraleliai išsakydamas nepasitenkinimą visa savo išvaizda.
Su šunimi reikalai kitokie. Kiek ilgai brangus žmogus beužsilaikytų, šuo visada sutiks jį su džiaugsmu, šypsodamasis kaip galima plačiau ir nepavargdamas vizginti uodegos.
Ir nesvarbu, kiek ilgai šeimininkas buvo palikęs namus, ar tai būtų 15 min, ar visa diena – bet kuriuo atveju šuo rodys susižavėjimą vienodai stipriai ir vienodai emocingai.
Žmonėms būtų neprošal pasimokyti iš keturkojų draugų tokios ryškios džiaugsmo išraiškos pamačius artimą žmogų.
O kaip būna gėda savininkui, kai jis nesusilaiko ir aprėkia šunį. Bet juk augintinis dėl to neįsižeidžia, net jei jo kaltės visai ir nebuvo.
Tiesiog šeimininko nuotaika buvo bloga ar kažkas smarkiai sunervino. Ir po to, kai savininkas ataušta ir supranta, kad pasikarščiavo, ima glamonėti savo uodeguotą numylėtinį ir prašyti jo atleidimo. O augintinis net ir nesiruošė įsižeisti, ir atleidžia jis avansu.
Tokią nuostabią savybę pageidautina perimti ir žmogui, o tai nuoskaudos dažnokai sugriauna santykius, net pačius tvirčiausius ir ilgiausius.
