Išėjau nuo vyro po 40 metų santuokos. Nes pagaliau atėjo suvokimas, kad gyvenu ne savo gyvenimą

Visi purtė galvas. Giminaičiai, kaimynai, pažįstami iš parduotuvės.
— Toks vyras, namai, anūkai. Kam griauti? — kalbėjo jie.
Aš nieko neįtikinėjau ir nieko neįrodinėjau. Sulaukusi šešiasdešimt dviejų, susikroviau maišelį, palikau raktus ant stalo ir tyliai išėjau.

Jis manęs neišdavė, negėrė, nepakėlė rankos. Jis buvo šalia, bet kaip siena — šalta ir tylus. Daugelį metų gyvenome šalia, bet ne kartu. Jis žiūrėjo televizorių, aš laistiau gėles. Dalijomės lova ir buitis, bet ne dalijomės gyvenimu. Ilgai save įtikinėjau, kad taip yra visur, kad reikia kentėti. O paskui vieną rytą pažiūrėjau į save veidrodyje ir pamačiau pavargusią moterį, kuriai nėra troškimų. Ir pagalvojau: jei ne dabar, tai kada?

Išsinuomojau mažą butą priemiestyje. Vieno kambario, trys langai, senas sofa, stalas prie lango. Pirmos dienos buvo keistos. Per tylu. Pabudau ir supratau, kad nereikia niekam gaminti pusryčių ir nustatyti televizoriaus garsą. Buvo neįprasta ir truputį baisu, bet krūtinėje tapo lengviau. Kažkas tarsi atvėrė langą.

Kaltė vis tiek ateidavo. Galvojau apie sekmadienio pietus, apie įprastus maršrutus, apie tai, kaip jis dabar vienas mūsų virtuvėje. Bet paskui savęs klausdavau: ar galima palikti tai, ko jau seniai nėra? Mes jau seniai praradome artumą. Liko tik įpročiai.

Daug kartų bandžiau kalbėti.
— Man blogai, — sakiau aš. — Man reikia švelnumo. Noriu kartais apkabinti tave ne šiaip, o tikrai. Noriu drauge eiti į kiną ne dėl varnelės, o todėl, kad mums gera.
Jis linkčiojo, merkėsi ir siekė pultelio. Vakare vėl buvo žinios, po to serialai. Kuriuo momentu aš tiesiog nustojau prašyti. Tikriausiai taip baigiasi daugybė santuokų — ne garsiai, o tyliai.

Vaikai reagavo skirtingai. Sūnus užsidarė ir išvažiavo, sakė, kad jam reikia «pagalvoti». Dukra verkė:
— Kodėl? Juk jis kenčia. Palauk bent truputį, kol anūkai užaugs.
Aš aiškinau ramiai:
— Išėjau ne nuo jo, o į save. Aš neturiu romano. Aš neturiu kitos šeimos. Turiu vieną maišelį, nebrangų butą ir norą vėl girdėti savo balsą.

Pradėjau išeiti. Pirmiausia į parką. Tiesiog vaikščiojau ratais ir mokiausi nežiūrėti į laikrodį. Paskui į biblioteką — ėmiau plonas knygas, kad nebūtų baisu dėl apimties. Užsirašiau į pradedančiųjų jogą, juokiausi iš savęs, kai sumaišydavau šonus. Užsirašiau į akvarelę. Rankos drebėjo nuo susijaudinimo — bijojau padaryti «negražu». O paskui kartą po kartą pilstydavau vandenį į stiklainį, maišydavau dažus ir staiga pajusdavau šypseną.

Labiausiai sunku — paprasti dalykai. Pirmą kartą įeiti viena į kavinę. Pačiai nusipirkti dažus ir neieškoti pritarimo. Pačiai išsirinkti bandelę kepyklėlėje ir neatsigręžti, kad «kaip visada». Vieną dieną pardavėja paklausė:
— Kviečiai, kaip visada?
Aš atsakiau:
— Ne, šiandien su aguonomis. Noriu kitaip.
Smulkmena. Bet aš ėjau namo su šiltu paketu ir jaučiau, kaip viduje tampa šviesiau.

Kartais apimdavo tuštuma. Ypač vakarais. Norėdavau kam nors paskambinti, bet nebuvo kam. Tada įsijungdavau stalinę lempą, verdavau arbatą su medumi ir išsitraukdavau užrašų knygelę. Piešiau tai, ką mačiau pro langą: šviesoforą, medį, žmones su šunimis. Kartą, sėdėdama ant suoliuko parke, ėmiau piešti didelės lajos šešėlį. Ir staiga pravirkau. Ne iš skausmo — iš palengvėjimo. Tarsi ilgai būčiau sulaikiusi orą, o dabar pagaliau iškvėpiau.

Buvo ir pokalbių su praeitimi. Jis retai skambino. Klausė apie sąskaitas, apie kokius nors dokumentus. Atsakinėjau trumpai. Nei ginčų, nei bandymų «grįžk». Tikriausiai abu supratome: viskas. Aš nesipykstu. Bet atgal kelio nėra.

Pažįstami gatvėje kartais sustabdydavo:
— Gaila. Jūs taip gerai gyvenote.
Aš šypsodamasi atsakyčiau:
— Mes gyvenome šalia, bet ne kartu. To per mažai.
Vieni raukėsi, kiti linkčiojo. Išmokau neaiškinti per daug. Kas nori suprasti — supras.

Palaipsniui buitį papildė mano dalykai. Seną stalą perdažiau baltai. Ant lango pastatiau rozmariną ir mėtas. Pakabinau ant sienos lentyną ir sudėjau ten dažus ir albumus. Kas rytą įsijungdavau muziką tyliau ir gerdavau kavą, stebėdamasi, kaip šviesa krenta ant sienų. Tokiais momentais jausdavau: štai ji, paprasta džiaugsmas, iš kurio ir susideda diena.

Žinoma, būdavo ir nusivylimų. Šaltas vakaras, tuščia virtuvė, tyla. Atrodė, kad padariau klaidą, kad per vėlu pradėti iš naujo. Tais momentais prisimindavau, kaip sėdėjome skirtinguose sofos kampuose, nežiūrėdami vienas į kitą. Kaip sakiau «man blogai», o atsakydavo tik žinios. Man tapo ramiau. Ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad mums seniai ne pakeliui.

Kartą prabudau ir negirdėjau viduje sunkių minčių. Tiesiog tyla. Ne ta, kuri spaudžia, o ta, kurioje galima kvėpuoti. Lauke buvo rūkas, kvepėjo žiema. Išviriau košę, užvirdavau arbatą, atidariau langą minutei ir pastovėjau, kaip kadaise stovėdama balkone — be planų, bet su smalsumu į dieną.

Paskui įvyko dar vienas svarbus susitikimas. Turguje mane sustabdė pažįstama. Atidžiai pažiūrėjusi pasakė:
— Tu pasikeitei. Atnaujinai.
— Tiesiog pradėjau gyventi po truputį, kaip galiu, — atsakiau aš.
Ir šiuo momentu supratau: nesu niekam nieko skolinga. Nei amžiui, nei kaimynams, nei savo baimėms.

Gyvenimas po šešiasdešimties — ne aklavietė. Tai kelias, į kurį galima pasukti vėliau. Taip, žingsnis sunkus. Taip, kartais vieniša. Taip, baisu pradėti «pirmaisiais» tokiame amžiuje. Bet atsirado dalykų, kurių anksčiau nebuvo: pasirinkimas, ramybė, savas balsas.

Nežinau, kas bus toliau. Gal dar persikelsiu. Gal įsigysiu katę. Gal pakeisiu molio dirbtuves ir išmoksiu gaminti puodelius. Galbūt vieną dieną sėdu į elektrinę ir nuvažiuosiu į kaimyninį miestą tik taip — vienai dienai, be plano. Man patinka, kad dabar tai įmanoma.

Nesigailiu praeities kaip klaidos. Ji buvo. Stengėmės, kaip mokėjome. Tiesiog kažkuriuo momentu mūsų keliai išsiskyrė, ir mes pernelyg ilgai darėmės regimai, kad viskas tvarkoje. Aš pavargau vaizduoti. Ir pasirinkau nuoširdumą. Prieš jį, prieš vaikus, prieš save.

Kartais reikia išeiti labai vėlai, kad pagaliau atrasti save.
O jūs ar tikėtumėte, kad tokiam žingsniui galima ryžtis po keturiasdešimties metų santuokos? Ir jeigu būtumėte mano vietoje — liktumėte ar išeitumėte?