Ištekėjau už kurčnebylio vaikino. Tėvai neatėjo į vestuves, pasakė, kad aš juos išdaviau

Turbūt mus ir išties valdo likimas. Tą dieną viskas ėjosi ne taip, kaip įprastai. Nesuskambėjo žadintuvas, paskui prieš išeidama supratau, kad pamiršau užsukti vandenį virš kriauklės, ten papuolė kempinė ir prasidėjo potvynis.

Vėliau autobusas pralėkė tiesiai man prieš nosį ir aš nusprendžiau pagauti mašiną. Sustojo gražus visureigis, man buvo neramu, tačiau aš vėlavau ir įlipau.

Pasakiau, kur važiuoju. Man pasirodė, kad vyriškis manęs nesuprato ir aš pakartojau, prie savo žodžių pridėjusi orientyrą, kurį mieste žinojo tikrai visi.

Vairuotojas visą laiką tylėjo, o kai mes atvykome, pabandžiau duoti jam pinigų, tačiau jis tylėdamas papurtė galvą, leisdamas suprasti, kad nereikia.

Vakarėjant jau buvau jį pamiršusi. Darbas išvargino, todėl sunkiai sulaukiau vakaro ir patraukiau namo. Bet išėjusi pamačiau tą pačią mašiną ir mane pavežusį vairuotoją šalia jos.

Jis ištiesė man gėlių puokštę ir raštelį:

„Labas, aš Karolis. Esu kurčnebylis, tačiau labai geras vaikinas. Susipažinkime.“

Negalėjau suprasti, ar čia pokštas, jis dar prirašė:

„Aš galiu skaityti iš lūpų.“Apsisukau ir nuėjau, nepaėmusi puokštės. Jei tai pokštas, tai nejuokingas, o jei tiesa, tai tokių santykių man nereikia.

Nors, žinoma, labai norėjau santykių – seniai buvau viena – tačiau tuo momentu mane tai smarkiai sutrikdė ir pasirodė sudėtinga. Sekančią dieną jis vėl manęs laukė, paskui vėl ir po kokių dviejų savaičių aš pasidaviau. Priėjau ir pasakiau, kad sutinku pasėdėti kavinėje. Pasirodė, kad jis išties klasiškas vaikinas.

Aš kalbėjau, jis įdėmiai žiūrėjo man į veidą, skaitydamas žodžius iš lūpų – iš pradžių tai mane trikdė, bet paskui įpratau. Atsakymą jis greitai surinkdavo išmaniuoju.

Dar buvo sunku, todėl kad daugelis žiūrėjo į mus. 4 mėnesiai, kol mes susitikinėjome, buvo laimingiausi, visą laisvą laiką aš mokiausi gestų kalbos.

Iš pradžių smarkiai painiojausi, tačiau man pavyko. Ir štai jis man pasipiršo. Sutikau tekėti. Pažintis su tėvais buvo labai sunki.

Mama blogai priėmė ir jį, ir naujieną apie vestuves. Kai mes su mama likome vienos, ji ėmė mane atkalbinėti, atkalbinėjo ir kiti. Pasakojo, kaip sunku bus bendrauti su juo kompanijoje, kaip sunku bus vaikams ir pan.

Viską praleidau pro ausis. Man jo problema tiesiog menkniekis, tai nedarė įtakos mūsų gyvenimui, mano jausmams, tačiau jiems tai buvo tiesiog nepriimtina. Mes vis tiek susituokėme.

Iš mano pusės atėjo tik keli draugai, tėvai neatėjo į vestuves – pasakė, kad aš juos išdaviau. Mano gyvenimas visiškai nesiskiria nuo to, kaip buvo anksčiau.

Kompanijoje kartais sunku, gestų kalbos mūsų pažįstami nesupranta, o laukti, kol vyras parašys telefonu, jiems ilgai. Žinoma, aš įgarsinu, ką jis sako, tačiau pažįstamus tai trikdo.

Mes susituokę jau 8 metus – mūsų 7-metis sūnus puikiai moka gestų kalbą ir bendrauja su tėvu. Jis neturi klausos ir kalbos problemų.

Tik praėjus keliems metams po anūko gimimo mama atlėgo ir ėmė ateidinėti pas mus į svečius, bet matau, kad su vyru jai iki šiol nejauku bendrauti. Nežinau dėl ko, manau, gailisi, kad nepriėmė jo iškart.