Ištikimas draugas, kuris gyveno, mylėjo ir išgelbėjo…

Gyveno kartą žmogus vardu Robertas. Jis buvo paprastas darbininkas, visą gyvenimą triūsęs kaime, mėgo ramybę, gamtą ir savo ištikimą šunį Zaką. Zaką jam dar vaikystėje padovanojo senelis, kai Robertas buvo visai mažas berniukas.

Šuo augo kartu su juo, perėjo su juo per visus džiaugsmus ir sunkumus. Zakas buvo ne tik šuo – jis buvo tikras draugas. Kai Robertas grįždavo namo po sunkios darbo dienos, Zakas pirmas pasitikdavo jį prie slenksčio, džiaugsmingai vizgindamas uodegą. Per lietų, per sniegą, per kaitrą – jis visada buvo šalia.

Bėgo metai, Robertas paseno. Ir Zakas taip pat. Kadaise vikrus ir nenustygstantis vietoje šuniukas virto žilaplaukiu, lėtu keturkoju. Jis jau nebėgiojo po kiemą kaip anksčiau, bet vis dar ištikimai gulėdavo prie šeimininko kojų, atidžiai klausydamasis jo minčių.

Vieną dieną kaime įvyko nelaimė – kilo gaisras. Ugnis greitai apėmė seną Roberto namą, ir kai jis pabudo, tankūs dūmai jau tvyrojo kambaryje. Iš paskutiniųjų bandydamas rasti kelią į išėjimą, jis staiga išgirdo skardų Zako lojimą. Šuo blaškėsi prie lovos, timptelėjo jį už rankovės, tarsi kviesdamas paskui save.

Robertas, dūstamas nuo dūmų, sekė Zaką, kuris, nepaisydamas senatvės, užtikrintai vedė šeimininką per liepsnas. Kai jie pagaliau išbėgo į lauką, senasis namas jau liepsnojo visu pajėgumu. Robertas sukniubo ant žemės, kosėdamas, o Zakas atsigulė šalia, paliesdamas šeimininko ranką šlapiu snukiu.

Į pagalbą atskubėjo kaimo žmonės – vieni atnešė vandens, kiti bandė padėti. Robertas buvo išgelbėtas, tačiau jo ištikimas draugas, atidavęs visas savo jėgas, atgulė šalia. Zakas paaukojo viską, ką turėjo – savo paskutines jėgas, kad išvestų šeimininką iš ugnies ir išgelbėtų jo gyvybę.

Nuo tada prie naujų Roberto namų slenksčio stovėjo mažas akmuo. Jame jis pats iškalė: „Čia ilsisi Zakas – ištikimas draugas, kuris gyveno, mylėjo ir išgelbėjo.“

Prie šio akmens praeidami žmonės visada stabtelėdavo ir nubraukdavo ašarą. Nes jie žinojo – šuns ištikimybė neturi ribų. 🐾❤️