Istorija apie mano tėvų beprasmišką barnį ir skaudų išsiskyrimą persekioja mane jau daugiau nei 20 metų…

Ar kada nors susimąstėte, kaip vienas mažas vaikystės žaidimas gali palikti žymę visam gyvenimui?

Mano mama ir tėtis gyveno gretimuose kiemuose. Jie susipažino labai paprastai – per vaikų žaidimą „brangenybės“. Tuomet vaikai kasdavo žemėje duobutes ir slėpdavo jose savo „lobius“: saldainių popierėlius, stiklo rutuliukus ar smulkmenas, kurios jiems atrodė svarbios. Užkasdavo ir pažymėdavo vietą, kad kitą dieną galėtų atkasti ir džiaugtis radiniu.

Vieną dieną mama, dar devynerių metų mergaitė, paslėpė ne šiaip kokį popierėlį, o segę – tikrą močiutės bižuteriją, kurią slapta paėmė iš namų. Ji užkasė ją kieme, bet netrukus prasidėjo lietus, nuplovęs visus pėdsakus. Segės mama taip ir neberado. Namie dėl to gavo barti ir kurį laiką negalėjo išeiti į lauką.

Tėtis jau tada buvo ją įsimylėjęs. Jis sėdėdavo dienomis ant suoliuko prie laiptinės, laukdamas, kol ją vėl išleis. Bet jų keliai išsiskyrė: mamą vasarai išsiuntė į kaimą, o tėtis su tėvais persikėlė į kitą rajoną.

Praėjo dešimt metų. Jie vėl susitiko būdami aštuoniolikos. Tas susitikimas virto tikra pirmąja meile. Po tarnybos armijoje tėtis grįžo, jie susituokė, ir netrukus gimiau aš. Atrodė, kad vaikystės pasaka virto tikra šeimos laime.

Bet vieną vakarą įvyko tai, kas sugriovė viską. Jie buvo pas draugus gimtadienyje. Alkoholio buvo daug. Viena mamos draugė, jau seniai laikanti širdyje nuoskaudą, pasinaudojo tėčio girtumu ir ėmė jį glamonėti. Būtent tuo momentu mama įėjo į kambarį. Ji pamatė vaizdą, kuris sudaužė jos pasitikėjimą.

Tėtis, prablaivėjęs, bandė aiškinti, kad tai buvo nesusipratimas, kad jis nieko blogo nepadarė. Bet ta moteris piktdžiugiškai ištarė: „Atkeršijau tau už tai, kad mokykloje atėmei mano vaikiną.“
Mamą užvaldė įniršis ir skausmas. Nei tėčio pasiaiškinimai, nei jo ašaros nepadėjo. Ji padavė skyryboms.

Tėtis to neatlaikė. Nenorėjo gyventi šalia jos kaip svetimas. Susidėjo daiktus ir išvyko į kitą miestą dirbti – toli, be sugrįžimo. Iš pradžių rašė laiškus, skambino, bandė palaikyti ryšį. Bet laiškų vis mažėjo, telefonas nutylėjo. Galiausiai jis dingo iš mūsų gyvenimo visam laikui.

Vieną dieną atėjo siuntinys. Siuntėjas – tėtis. Viduje buvo mažas ryšulėlis ir trumpa žinutė:
– Radau tai seniai ir pasilikau. Tai buvo mūsų. Norėjau, kad žinotum – aš visada tave mylėjau.

Mama išvyniojo ryšulėlį. Viduje gulėjo segė. Ta pati, kurią vaikystėje užkasė žemėje ir niekada nerado.

Tėtis ją saugojo visus tuos metus. Segė buvo jo meilės ir atminties simbolis. Tai buvo paskutinis jo gestas, prieš jam visiems laikams pradingstant.

Tada mama užsidarė kambaryje ir verkė kelias dienas. Verkė ne tik dėl jo išėjimo, bet ir dėl savo užsispyrimo, dėl išdidumo, kuris atėmė jiems antrą šansą.

Vėliau ji man dažnai sakydavo: išdidumas – blogiausias būdas saugoti meilę.
O segė visą laiką gulėjo jos spintelėje kaip priminimas apie jaunystės klaidą, apie prarastą galimybę ir apie meilę, kurią sunaikino užsispyrimas.

💔 Mylėkite vieni kitus. Neleiskite pykčiui ir išdidumui atimti to, kas brangiausia.