Istorija apie tai, kaip svarbu gyvenimą priimti tokį, koks jis yra. Niekada nepalikite savo tėvų!

Mano tėvai jau gana pagyvenę, aš pas juos atsiradau tada, kai jie buvo pakankamai brandūs. Mano tėvui 71, mamai 63, o man 27.

Klausimas ne tame, kad jie yra pensininkai. Mano tėvai pakankamai šiuolaikiški. Pavyzdžiui, mano tėvas dar eina į darbą ir sėkmingai skambina man per Viber. Mano motina turi Instagram paskyrą, ji mėgsta piktus juokelius ir su tam tikra meile atsiliepia apie Torrent kūrėjus. Problema tame, kad jie tapo mano močiute ir seneliu.

Jaučiu jiems nuoširdžią meilę, kai man būtina – prašau patarimo, jie visada pasiruošę palaikyti mane, tačiau dabar svarbiausiu tapau aš. Būtent į mano rankas dabar perėjo strėlės, kardas bei skydas ir būtent aš nurodau judėjimo kryptį.

Aš niekaip negaliu suprasti, kas būtent tapo atsiskyrimo į prieš ir po priežastimi. Galbūt tai sušlubavusi sveikata, amžinas silpnumas, sutrikęs kvėpavimas.

Man tenka stebėti, kaip mamos atmintis sulig kiekviena diena darosi blogesnė, o tėvas pasidarė toks lėtas, kad nebegali kurti didelių planų. Negaliu pasakyti tiksliai, ką būtent gydo jūsų laikas, tačiau tiksliai supratau, kad jis negailestingas.

Man tenka viską nurašyti amžiui, ir galbūt jiems bus nelabai malonu tai skaityti, bet jie tikrai pavirto pagyvenusiais žmonėmis. Jie sumažėjo, suprastėjo jų charakteris, atsirado silpnumas. Tėvai myli mane kaip ir anksčiau, jie gali ir dabar aršiai pulti ginti manęs arba muštis iki paskutinio kraujo lašo dėl mano laimės.

Su kiekviena diena lieka vis mažiau laiko, aš pradėjau jausti kiekvienus praėjusius metus. Dabar kiekviena diena, kurią man pavyksta praleisti su jais – tikra šventė.

Kiekvieną kartą atsisveikindamas bučiuoju juos taip, lyg tai daryčiau paskutinį kartą gyvenime. Stengiuosi nusileisti jiems visame kame ir niekada neprieštarauti. Seniai atleidau jiems visas savo vaikiškas nuoskaudas. Svajoju tik apie tai, kad jie gyventų kaip galima ilgiau.

Mano tėvas jau seniai nebe Rodo Kolosas, o motina jau seniai nebe Laodzi. Man labai baisu suklysti! Man trūksta jų ryžtingumo! Esu įsitikinęs, kad jei jiems būtų mažiau metų, aš galėčiau jaustis laisviau – tai tiesa.

Kartais man kyla stiprus noras paskambinti jiems ir pasiskųsti: kad aš sergu, pavargau, aplinka prieš mane ir papasakoti jiems, kad didžiausias mano noras – susisukti į kamuoliuką ir pasislėpti po antklode, tačiau dabar jie jau nebegali manęs apginti.

Dabar jie pavirto mano vaikais.

Niekada nepalikite savo tėvų!

You cannot copy content of this page