Jauna mama-studentė pamaitino benamį žmogų savo sąskaita. Prieš atsisveikindamas jis atidavė jai suglamžytą raštelį, kurio žodžiai pravirkdys bet kurį žmogų

Neskubėkite žeminti ir smerkti benamių. Taip, yra žmonių, kurie patys pasirinko tokį kelią. O yra tie, kuriuos tapti elgeta privertė gyvenimas.

Studentė Keisi Fišer visada nevienareikšmiškai žvelgė į benamius žmones. Iš vienos pusės jai visada buvo jų gaila, bet iš kitos ji pyko, kad tokie žmonės patys kalti dėl tokio gyvenimo ir nenori net dirbti.

Keisi Fišer – studentė ir jauna mama, kuriai ta diena buvo pati paprasčiausia. Ji užėjo papietauti į restoranėlį, prie kurio įėjimo sėdėjo benamis vyriškis.

Po kurio laiko jis irgi ryžosi užeiti į įstaigą, vildamasis, kad kažkas iš lankytojų išreikš jam gerumą ir pamaitins. Vargšas visiškai neturėjo pinigų. Jei ne Keisi, jis taip ir būtų išėjęs iš restoranėlio alkanas.

Mergina užsakė nelaimingam nepažįstamajam pietus, arbatos ir net nusprendė pasikalbėti su juo. Jauna mama net nesitikėjo, kokią reikšmę jos poelgis turės benamiui.

Fišer sako, kad norėjo užmegzti širdingą pokalbį, kad vaikinas galėtų išsikalbėti su ja ir palengvinti sielą. Galbūt ji buvo per daug įkyri savo kamantinėjimais, bet vyras nesispyriojo ir papasakojo merginai praktiškai viską apie save.

Jį vadino Krisu. Tėvo jis nepažinojo, o motina neseniai mirė nuo vėžio. Po išgyvento sukrėtimo vaikinas ėmė vartoti narkotikus, dėl ko nusirito į patį dugną. Dabar visi elgiasi su juo kaip su visuomenės atmata…

Pokalbis pralėkė labai greitai, ir mergina atsisveikino su benamiu, ruošdamasi keliauti savo reikalais. Bet jis paprašė jos palaukti porą sekundžių ir kažką parašė ant čekio. Paskui vyras atsiprašė dėl blogos rašysenos, atidavė jai raštelį ir paskubėjo palikti restoraną.

Kai Keisi perskaitė raštelį, ji suprato, kokį gerą darbą ji ką tik atliko. Jų susitikimas buvo lemtingas! Pasvarstykite patys, štai ką benamis parašė merginai: „Aš šiandien norėjau atsisveikinti su gyvenimu. Bet tu privertei mane apsigalvoti. Ačiū tau, puikusis žmogau!“

Atrodytų, atviras pokalbis – tai toks menkniekis, tačiau be jo Kriso jau nebebūtų tarp gyvųjų. Truputis paprasto žmogiško bendravimo su mergina padėjo vargšui suprasti, kad pasaulyje yra gerų žmonių, ir tai suteikė jam jėgų ir optimizmo. Galbūt jis net galės pradėti naują gyvenimą.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.