Jautri draugystė: jie susidraugavo, kai vienam sukako 2, o kitam – 87
Mažojo Emeto šeima gyveno gyveno kaimynystėje su senoliu daugiau nei dešimtmetį, tačiau gerai jo nepažinojo. Iki tos dienos, kai dvimetis berniukas netikėtai susirado suaugusį draugą – Antrojo pasaulinio karo veteraną Erlingą Kindemą.
Kartu jie rengė žoliapjovių lenktynes (senukas tikra, berniukas žaisline), važinėjo dviračiais ir prižiūrėjo daržą.
„Emetas ypač mėgo vyšnias, kurias galėjo skinti tiesiai nuo medžio ir iškart valgyti. Jis dažnai belsdavosi į duris ir klausdavo, ar Erlingas gali su juo pažaisti“,- prisimena senolio sūnus Čarlis Kindemas.
Tai tęsėsi 2 metus, kol Emeto šeima nepersikėlė į didesnį namą, o Erlingas su žmona apsigyveno kartu su jų vyresniojo sūnaus šeima. Tačiau berniuko ir senelio bendravimas tęsėsi: Erlingas vis dar vairavo mašiną ir kartais aplankydavo savo mažąjį draugą.
„Kai jis mūsų nerasdavo namie, terasoje mes rasdavome siurprizų: pomidorų ar kitų jo sodo gėrybių. Kartais mes patys pakeliui iš mokyklos užsukdavome pas Erlingą,“- pasakoja berniuko mama Anika Ričner.
Emetas savo draugui piešė karinius lėktuvus, klausėsi jo pasakojimų ir niekada nesidrovėjo apkabinti ar laikyti už rankos. Jiems tai buvo natūralu, sako šios jautrios draugystės liudininkai.
„Tėtis visada mokėjo sutarti su vaikais. Jis visada žaisdavo su mumis beisbolą ir futbolą, o žiemą dykynę už namo paversdavo čiuožykla. Su Emetu jis elgėsi kaip su savo sūnumi“,- prisimena Čarlis Kindemas.
Kai mirė Erlingo žmona, visa berniuko šeima dalyvavo jos laidotuvėse. Po sutuoktinės mirties senukas irgi pasijuto blogiau. Kai jį apgyvendino hospise, Emetas atvyko jo aplankyti. Tą dieną jie kartu meldėsi, o atsisveikindamas Erlingas paprašė berniuko klausyti tėvų. Po 3 dienų jis mirė.
„Kai mes pranešėme tai Emetui, jis kuriam laikui nutilo, o paskui tarė: „Dabar mums teks labai ilgai laukti. Aš žinau, kad mes vėl pasimatysime danguje“,- pasakoja Anika Ričner.
Berniuko mama nesigaili, kad jos sūnus matė paskutines savo draugo dienas: tai svarbi brendimo dalis.
„Mes visi kažkuriuo momentu pergyvename mylimo žmogaus mirtį, tai neišvengiama. Aš didžiuojuosi, kad Emetas neatsisakė draugo jo ligos metu“.
Berniukas nenustoja tikėti, kad kada nors jie vėl pasimatys.
