Jei nori padaryti gera, paskubėk ir nepasigailėsi. Elkis kaip liepia tavo sąžinė ir nesuk iš moralinių vertybių kelio

Jaunas studentas išėjo pasivaikščioti su savo dėstytoju. Pasivaikščiojimo metu kitoje gatvės pusėje studentas pamatė senų batų porą, kuri greičiausiai priklausė vargšui valstiečiui, dirbančiam lauke netoliese ir jau bebaigiančiam savo darbą.

Studentas pasakė profesoriui: „Iškrėskime šiam valstiečiui pokštą. Mes paslėpsime jo batus ir paslapčia stebėsime, ką jis darys“. Profesorius jam atsakė: „Jaunuoli, niekada nesišaipyk iš svetimo skausmo ir bėdos.

Bet kadangi tu esi turtingas, tu gali pasilinksminti kitaip – įdėk po vieną aukso monetą į kiekvieną batą, o paskui mes su tavimi pasislėpsime už krūmų ir stebėsime jo reakciją“.

Studentas taip ir padarė ir jie abu pasislėpė už artimiausių krūmų. Valstietis baigė savo darbą ir netrukus iš lauko atėjo į tą vietą, kur paliko savo avalynę ir paltą.

Apsiavęs jis pajuto, kad kažkas yra jo bate. Iš pradžių pamanė, kad tai akmuo, bet greitai suprato, kad tai auksinė moneta. Jis nustebo, pamatęs aukso monetą, apsidairė aplink ir kurį laiką mąstė.

Vėl apsižvalgė, tačiau nieko nepamatė. Įsidėjo monetą į kišenę ir ėmė autis antrą batą, tačiau, savo nuostabai, ir ten rado auksinę monetą.

Netikėtai jis susijaudino, parklupo ant kelių, pakėlė galvą į dangų ir ėmė melstis bei dėkoti.

Savo maldoje jis prisiminė sunkiai sergančią žmoną, vaikus, kurie neturi ką valgyti, o dabar, dėka nematomos rankos, kuri davė jam monetas, jie galų gale bus išgelbėti.

Studentas buvo giliai sukrėstas, jo akys prisipildė ašarų. Profesorius jo paklausė: „Jei tu būtum pajuokavęs taip, kaip norėjai, ar būtum laimingesnis, nei dabar?“

Jaunuolis atsakė: „Profesoriau, jūs man davėte tokią pamoką, kurios aš niekada nepamiršiu! Dabar aš suprantu žodžius, kurių nesupratau anksčiau:
Daugiau palaimintas tas, kuris duoda, o ne tas, kuris gauna“.

Todėl, jei nori padaryti gera, paskubėk ir nepasigailėsi. Elkis kaip liepia tavo sąžinė ir nesuk iš moralinių vertybių kelio“.