Jie išsiuntė mane į senelių namus. Ir po metų norėjo mane atsiimti. Bet buvo per vėlu.

Aš nesupykau. Iš tikrųjų. Kai jie padėjo mane į automobilį, sulankstė krepšį su daiktais ir tarė:
— Mama, tai bus geriau visiems.

Aš linktelėjau. Man buvo 78. Nugarą dažnai skaudėdavo, atmintis kartais užklupdavo, o rankos tapo lėtesnės. Aš vis dar sugebėjau tvarkytis — nors ir ne kaip anksčiau, bet tvarkiausi. Bet jų akimis aš tapau pernelyg “sudėtinga”. Marti nepakeldavo mano klausinėjimų. Sūnus nervinosi, kai pamiršdavau išjungti arbatinuką. Jie nešaukė. Tiesiog priėmė sprendimą.

Namai buvo švarūs, su puoselėtu sodu ir draugiškomis slaugėmis. Mano kambarys — nedidelis, su vaizdu į automobilių stovėjimo aikštelę. Pirmą naktį nemiegojau. Ne iš baimės, o iš tylos skambėjimo, kuris aidėjo man ausyse.

Anūkai neatvyko. Sūnus paskambindavo kartą per mėnesį. Sakė, kad labai užsiėmęs, kad jie būtinai atvažiuos kitą mėnesį. Aš tikėjau. Pradžioje.

Bet paskui aš pradėjau gyventi. Lėtai, naujai. Atradau draugę kambarioke – Fredą, su kuria vakarais gerdavome arbatą ir juokdavomės iš savo ligų. Aš vėl skaitydavau. Pradėjau rašyti — eilėraščius, užrašus, prisiminimus. Namuose buvo organizuojamos tapybos pamokos, ir pirmą kartą nuo šešiasdešimties metų ėmiau į rankas teptuką. Paaiškėjo, kad vis dar galiu jausti grožį.

Praėjo metai.

Vieną sekmadienį atvyko šeima. Sūnus, marti ir anūkai. Su gėlėmis. Su šypsenomis. Su fraze:
— Mes pagalvojome, gal norėtum pas mus pagyventi? Mes viską permąstėme. Tu mums reikalinga…

Aš pažvelgiau į juos ir pirmą kartą supratau, kaip mes esame nutolę vienas nuo kito. Ne kilometrais — vidiniu atstumu.

— Ačiū, — tarė aš. — Bet aš jau esu namuose.

Jie tylėjo. O aš šypsiausi. Ne iš užsispyrimo, ne kaip bausmė. Tiesiog todėl, kad nebepageidavau būti “nepatogia”. Čia aš buvau savimi — ne pareiga, ne šešėlis.

Po kelių savaičių baigiau tą pačią akvarelę, kurią piešiau Fredai: didelį sodą, lauko puokštę ir moterį, sėdinčią prie lango. Ramybė, tikrovė. Kaip aš norėjau save matyti.

Freda pakabino ją ant savo lovos viršaus.

— Tai tu, žinai? — tarė ji. — Tu — šilta. Net jei žmonės tai supranta ne iš karto.

O paskui… viskas tapo tylesnė. Kambaryje pašalino teptukus, knygas, liko tik paveikslas.

Sūnus atvyko vėl, bet šiek tiek vėliau. Jis ilgai stovėjo prie sienos, nieko nesakantis.

Ar jūs tikite, kad galite jaustis namie ten, kur pradžioje jūsų nelaukė?