Jie lieka su mumis amžinai: kaip išsaugoti prisiminimą apie augintinį po atsisveikinimo

Kai mano senas draugas išėjo, pajutau tokią tuštumą, su kuria nežinojau, kaip susitvarkyti. Arčis buvo su manimi daugiau nei dešimt metų. Nors visi sakė, kad „šunys gyvena trumpiau nei žmonės“, aš tarsi niekada netikėjau, kad tai palies mus.

Kai atėjo laikas atsisveikinti, pajutau, kad likau vienas. Kiekvienas kampas namuose, kiekvienas įprastas garsas ir net kvapas priminė apie jį. Jo guolis prie sofos liko tuščias ir atrodė, kad ten atsivėrė nesibaigianti tuštuma.

Pirmosiomis dienomis vis pagaudavau save priėjęs prie durų, norėdamas įsileisti jį arba laukdamas prie lango, tarsi tikėdamasis pamatyti jo figūrą prie vartų.

Aš nesąmoningai pastatydavau dvi dubenėlius, kol supratau, kad vienas iš jų liks tuščias. Ir staiga apėmė stiprus skausmas – jo daugiau nebėra. Labai pasiilgau jo šiltų letenų ant kelių, jo linksmų šuolių, kai jis atnešdavo kamuoliuką, ir jo dėmesingo žvilgsnio, pilno meilės ir supratimo.

Daugelis sakė, kad su laiku taps lengviau, kad skausmas išnyks. Tačiau supratau, kad prisiminimas apie jį – tai ne toks skausmas, kurį norėčiau pamiršti.

Tai mano dalis, kurios negalima ištrinti. Vieną vakarą, nežinodamas, kaip susitvarkyti su liūdesiu, ėmiau vartalioti Arčio nuotraukų albumą. Radau nuotrauką, kurioje jis, dar šuniukas, nedrąsiai žvelgia į fotoaparatą, sėdėdamas ant mano kelių. Kiti kadrai fiksavo jį, augantį šalia manęs, – jo džiaugsmą pasivaikščiojimuose, jo smalsias akis, stebinčias kiekvieną mano judesį.

Sėdėdamas prie albumo, supratau, kad nors Arčio nebėra šalia, jis vis tiek liko su manimi. Prisiminimuose, kiekviename mano širdies kampelyje, mūsų bendrose tradicijose. Ir tada nusprendžiau, kad branginsiu šiuos prisiminimus, išsaugodamas šviesias akimirkas, kurias jis man paliko.

Nuo to vakaro pradėjau rašyti bloknotą su istorijomis apie mūsų kartu praleistą laiką. Tai buvo paprasti užrašai, trumpos istorijos apie tai, kaip jis kiekvieną vakarą atnešdavo man žaislą ir laukdavo, kol vėl jį mesiu, apie lietingas dienas, kai jis gulėdavo šalia ir stebėdavo mane dėmesingomis akimis.

Šie užrašai tarsi sugrąžino jį į mano gyvenimą: su kiekvienu žodžiu jaučiau, kad jis vis dar šalia, tyliai guli prie mano kojų ir klausosi mano minčių.

Netrukus nusprendžiau sukurti jam atminimo kampelį sode, kur jis mėgo leisti laiką. Arčis visuomet mėgo gulėti sodo kampe, kur žydėjo levandos ir ramunėlės. Ten pasodinau naujų gėlių ir pastatiau mažą akmenį su jo vardu. Tai buvo mano tylus pažadas, kad jis liks mano namų ir širdies dalis.

Nuo tada kiekvieną kartą, išeidamas į sodą, pažvelgdavau į šį kampelį ir jausdavau šiltą ryšį su juo. Atrodė, kad jis vis dar čia, stebi mane kaip kadaise. Pradėjau mintimis „kalbėtis“ su juo, dalintis naujienomis ir pasakoti, kas vyksta namuose. Tai man padėjo įveikti vienišumo jausmą.

Praėjo keleri metai, ir turėjau kitų augintinių. Kiekvienas jų suteikė mano gyvenimui naujų džiaugsmų, tačiau visiems jiems pasakodavau apie Arčį, koks jis buvo.

Galbūt jie nesuprato, ką reiškia mano žodžiai, tačiau matė, kaip man svarbu išlaikyti jo prisiminimą. Jie jautė, kiek daug šilumos ir gerumo liko mano širdyje dėl Arčio, ir, atrodo, taip pat pradėjo jį mylėti.

Laikas bėgo, tačiau jausmas, kad Arčis vis dar yra su manimi, niekur nedingo. Supratau, kad išeina tik tie, apie kuriuos mes pamirštame, o prisiminimas apie tikrus draugus išlieka amžinai.

Arčis visada bus mano draugas ir ištikimas palydovas, palikęs mano širdyje pėdsaką, kuris niekada neišnyks.