Jis rinko žaislus senos trobos palėpėje, kol rado vaiką prieš daugelį metų palikusią raštelį

Namai, į kuriuos atsikraustė Martynas, buvo seni, bet turėjo savo charakterį. Medinės grindys girgždėjo, sienos buvo persmelktos laiko kvapo, o palėpė žadėjo tapti tikra prisiminimų sandėliuku. Martynas nusipirko namą po ilgamečio nuomos gyvenimo ir svajojo jį paversti jaukiu lizdeliu. Palėpei buvo lemta palaukti „geresnių laikų“, bet Martynas nesugebėjo susilaikyti – kopėčios tiesiog traukė.

Dulkės, dėžės, voratinkliai. Seni lagaminai, sulūžę rėmai, knygos be viršelių. Bet labiausiai – žaislai. Automobiliukai su nusitrynusiais dažais, pliušiniai meškinai, mediniai kubeliai, kareivėliai. Visi apdulkėję, bet tokie gyvi. Martynas pradėjo dėti juos į dėžę, kad vėliau išvalytų ir galbūt paaukotų vietiniam pagalbos centrui.

Pakėlęs seną lėlę žalia suknele, po jos rado sulenktą keturkampį popieriaus lapelį. Popierius buvo pageltęs, bet tvarkingai sulankstytas. Martynas jį išskleidė. Raštas buvo vaikiškas, raidės – kreivos:

> „Sveikas! Mano vardas Benas. Man 7 metai. Jei radai šį raštelį, reiškia, esi mano namuose. Prašau, neišmesk Timo (tai meškiukas). Jis viską žino. Ir dar – jei pamatysi mano tėtį, pasakyk, kad aš jo pasiilgau. Rašiau tai, kai jis kraunasi lagaminą. Jis sakė, kad sugrįš. Aš laukiu. Labai.“

Martynas sustingo. Jis paėmė į rankas meškiuką – tą patį Timą, su vienos akies lopu ir megztu šaliku. Atrodė, lyg žaislas vis dar laikytų mažų rankų šilumą.

Jis įdėjo raštelį atgal ir nulipo laiptais žemyn. Vakare parašė žinutę vietinėje grupėje: „Ieškau Beno. Radau raštelį palėpėje namo, esančio Ridgeview, mansardoje. Istorija – svarbesnė už daiktus.“ Jis nesitikėjo didelės reakcijos, bet žinutės pradėjo eiti viena po kitos.

Po kelių dienų jam parašė vyras: „Aš – Benas. Man dabar 38 metai. Šie namai buvo mano vaikystės. Nuo vaikystės čia nebuvau. Ar galiu atvykti?“

Jie susitiko. Martynas laukė prie durų su pliušiniu Timu rankose. Benas stovėjo ilgai, nedrįsdamas žengti vidun. O tada pravėrė duris ir įžengė. Palėpėje jis ilgai žiūrėjo tylėdamas. Prisilietė prie dėžių, tarsi bijodamas sugadinti kažką svarbaus.

– Aš iš tikrųjų laukiau, – tarė jis. – Kiekvieną dieną. O paskui nustojau. Bet, atrodo, dalis manęs liko čia.

Jis paėmė meškiuką, stipriai apkabino ir nusišypsojo:

– Ačiū, kad neišmetei.

Martynas tik linktelėjo. Jis jautė: kartais vienas senas žaislas ir kelios eilutės gali sugrąžinti žmogui tai, ką jis manė seniai praradęs.

Nuo tada lentynoje apačioje stovėjo Timas. Švarus, bet vis dar su viena akimi. Ir viršuje – rėmelis su rašteliu. Kad nepamirštų: net ir pamiršti daiktai gali ko nors sulaukti.