Kai parsivežiau tėvą iš kaimo, supratau, kaip bijau jį prarasti
Kai dar kartą nuvykau pas tėvą į kaimą, negalėjau sulaikyti užplūdusių emocijų. Jo gyvenimas čia, tarp apleistų namų ir senelių, kurie leidžia paskutines savo dienas, atrodė be galo vienišas.
Po mamos mirties jis liko visiškai vienas. Dėl darbo mieste ilgą laiką jo nelankiau, bet vis tiek palaikiau jį finansiškai, kad nieko netrūktų ir būtų galimybė nusipirkti būtinų vaistų.
Tačiau tėvas atkakliai atsisakė juos vartoti, tikindamas, kad pats susitvarkys. Kai pamačiau, kiek jis pasidarė silpnas ir liūdnas, man pasidarė labai skaudu.
Supratau, kad negaliu jo palikti vieno šiame tuščiame name, kuris jau nebeatrodė jaukus. Sprendimas subrendo akimirksniu – parsivešiu jį pas save į miestą, kur galėsiu kasdien juo rūpintis.
Vyras neprieštaravo, ir mes kartu pradėjome rinkti jo kuklias mantas. Man atrodė, kad tėvas net apsidžiaugė, pamatęs, kaip dedu jo daiktus į lagaminą. Jis pasiėmė tik būtiniausius dalykus ir, žinoma, brangiausią turtą – mamos dovanotą nuotraukų rėmelį.
Miestietiškame bute tėvas elgėsi labai tyliai. Atrodė, kad stengiasi būti nepastebimas, kad niekam netrukdytų. Man buvo be galo gaila jo. Atsiminiau jį jaunystėje – toks stiprus ir pasitikintis savimi.
Tėvas visada atrodė nenugalimas, žmogus, galintis įveikti bet kokią kliūtį. O dabar jis vos juda po butą, kojos dreba, regėjimas taip nusilpo, kad kartais jam sunku net atpažinti mane. Dažnai maitinu jį šaukšteliu, kaip jis kadaise mane vaikystėje.
Kuo daugiau mačiau, kaip jis silpsta, tuo labiau augo mano baimė. Tėvas vis dažniau prisimindavo mamą, sakydavo, kad greitai vėl ją pamatys. Klausytis to buvo nepakeliamai skaudu.
Nenorėjau net galvoti, kad vieną dieną jo gali nebelikti. Pradėjau vertinti kiekvieną akimirką, praleistą šalia jo, nes niekas nežino, kiek laiko mums dar liko. Stengiuosi jį apgaubti rūpesčiu ir dėmesiu, kad jis jaustųsi reikalingas ir mylimas.
Galbūt tai vienintelis dalykas, kurį dabar galiu dėl jo padaryti, kai laikas slysta tarsi smėlis tarp pirštų.