Kai susirgau, liko tik ji… Mano sena šuo, kuris nepaliko ir neišdavė…

Sako, kad tikra ištikimybė tikrinama bėdoje. Bet aš anksčiau galvojau kitaip. Kol viskas buvo gerai, aplink mane buvo žmonės. Draugai, šeima, kolegos, mylima moteris. Buvau reikalingas – kol buvau stiprus, energingas, kol galėjau paremti, uždirbti daug pinigų, paskolinti.

O paskui vieną akimirką viskas sugriuvo. Diagnozė. Keista, reta. Skambėjo kaip nuosprendis. Iš pradžių buvo neigimas, tada baimė. Prasidėjo gydymas, varginantis, brangus, be garantijų. Ir tada prasidėjo baisiausia – tyla. Iš pradžių pranyko ji – mano mylima moteris, kuri buvo man visas gyvenimas. O tada pradingo žmonės. „Laikykis“, – sakė jie, nebeskambindami atgal. Šeima ėmė rečiau lankytis, paskui visai nebeatvyko. Net vaikai tapo užimti. Visi gyveno savo gyvenimus.

Namuose įsikūrė tuštuma. Tik vienas garsas liko nepakitęs – tylus nagų stuksenimas į grindis. Tai buvo ji – sena vokiečių aviganė, vardu Bela. Mano ištikimas šuo. Jai jau buvo 13 metų, ir užpakalinės kojos vis dažniau suklupdavo. Mes pasenome kartu.

Ji niekada nesiskundė. Tiesiog gulėdavo šalia, padėdavo snukį ant mano dešinės. Kai man buvo ypač sunku, ji tyliai verkdavo, lyg jaučianti mano skausmą. Aš naktį girdėjau jos kvėpavimą, ir tik jis sulaikė mane nuo visiško pasidavimo.

Vieną kartą, kai gulėjau beveik visą dieną nesikeldamas, supratau: Bela pradingo. Ji neatsiliepė. Panikos apimtas, surinkęs paskutines jėgas, atsistojau. Radau ją prie lauko durų. Ji gulėjo, žiūrėjo į jas laukdama, lyg tikėdamasi, kad kas nors vis dėlto ateis.

Niekas neatėjo. Aš vėl surinkau visas savo jėgas ir mes šiek tiek išėjome į lauką pasivaikščioti.

Nuo tada nusprendžiau, kad turiu gyventi – bent jau dėl jos. Mes su ja tapome paskutine atrama vienas kitam. Aš ją maitinau rankomis, ji mane šildė savo kūnu.

Mes išgyvenome žiemą. Gydymas pamažu pradėjo padėti. O Bela senėjo sparčiau. Jos akys bluko, kvėpavimas tapo trūkčiojantis. Bet kiekvieną kartą, kai artėjau, ji pakeldavo ausis ir lėtai mosikuodavo uodega. Jai nieko nereikėjo – tik būti šalia. Iki galo.

Ji išėjo tyliai. Vieną rytą atsibudau, o ji jau nebekvėpavo. Išėjo taip pat, kaip gyveno – tyliai, ištikimai, be priekaištų. Su tuo širdyje man pasidarė baisiai tuščia.

Bela nebuvo tik šuo. Ji buvo paskutinė, kuri liko, kai viskas dingo. Paskutinė, kuri mane išlaikė plūduriuojant. Ji mane išgelbėjo, kai buvau ant ribos, kai net pats sau atrodžiau nereikalingas.

Pastatiau jai mažą paminklą sode. Dažnai ten sėdžiu. Ir kalbu su ja. Nes daugiau nėra kam taip tikrai pasitikėti.

Kartais meilė ir ištikimybė ateina ne iš tų, kurių tikimės. Būna, kad sunkiausią akimirką šalia lieka ne tas, kuris prisiekė amžiną paramą, bet tas, kuris tiesiog tyliai myli. Neišduoda. Neatsitraukia. Neišeina.