Kaip mūsų vaikystė ir jaunystė prabėgo stovykloje: geriausi ir šilčiausi prisiminimai

Turbūt visi žino tokias stovyklas kaip „Artekas“ ir „Ereliukas“. Ilgą laiką šios stovyklos buvo pačios paklausiausios, visi vaikai svajodavo ten patekti bent kartą.

Tėvai savo ruožtu visais būdais stengdavosi gauti kelialapius, ieškodavo per draugus ir pažįstamus, darydavo viską, kad jų vaikas galėtų leisti vasarą sveikatingumo stovykloje.

Prisiminkime, kaip šios stovyklos atrodė anksčiau.

Pirmosios vaikų stovyklos pradėjo rastis XIX a. viduryje. Kadangi tuo metu buvo ypatingai daug skurstančių šeimų, tokios stovyklos buvo kuriamos sveikatinimo tikslais.

Vaikai važiuodavo ten, kad per ribotą laiką priaugtų svorio ir pataisytų fizinę būklę įvairiomis procedūromis. Kiekvienos pamainos pabaigoje vaikus sverdavo, kad įvertintų progresą. Daugelyje stovyklų ši tradicija išliko iki šiol.

Svarbiausias tikslas buvo, kad vaikai iš stovyklos grįžtų pagerėjusios sveikatos būklės.

„Arteko“ stovykla buvo kuriama vaikų su tuberkulioze kategorijai, bet jau vėliau ten pradėjo važiuoti visi norintys.
Ypač paklausios stovyklos pasidarė pokariniu laikotarpiu.

Didysis Tėvynės karas atnešė masinius susirgimus, vaikų su sveikatos problemomis tapo daugiau, todėl sveikatingumo stovyklos pasidarė dar populiaresnės.

Gauti kelialapį buvo nelengva užduotis. Norinčių daug, o vietos stovyklose ribotos.

Dar viena stovyklų populiarumo banga užgriuvo 80-aisiais.

Tada stovyklų industrija vystėsi veržliai, be vaikų stovyklų, ėmė rastis ikimokyklinės ir studentiškos.

Kiekvienos pamainos kulminacija – šventinis atsisveikinimo vakaras su stovyklos dainomis skambant gitarai prie laužo draugiškoje atmosferoje.

Pamainos metu vaikai spėdavo susidraugauti, rasti artimų draugų, su kuriais jie pasikeisdavo adresais, kad vėliau palaikytų ryšį.