Kaip vėlai mes pradedame vertinti mamos rūpestį…
Mamai 73. Ji man kiša kriaušes ir sako atsiprašinėjančiu tonu: – Jos nelabai gražiai atrodo, užtai labai skanios! Na ir savos, be chemijos, tu mėgsti kriaušes, imk. Aš imu. Ir rūgpienį imu. Todėl kad aš mėgstu rūgpienį. O pas ją šaldytuve „atsitiktinai yra vienas stiklainėlis, tu tik poryt išvažiuoji, dar porą kartų pavakarieniausi“.
Išeinu, sėdu į mašiną, važiuoju. Aš vėl kažkur važiuoju. Blaškausi po miestus ir kaimus. Keičiu miestus ir laiko juostas. Užsuku pas mamą, kai pavyksta. Jau po visų reikalų. Po kavos su draugėmis ir manikiūro salono.
Atvežu ko nors skanaus, greitai paklausiu apie reikalus, nekantriai išklausau – na ir kokie gi pas juos su tėčiu reikalai? – ironizuoju dėl jos mažų ir bereikšmių mano manymu rūpesčių. Ir vėl išvažiuoju – pabėgu savo reikalais.
Mama būtinai pasakys man, kad aš vaikštau išsirengusi, neapsivynioju kaklo, todėl kosulys ir nepraeina. Pasakys, kad aš daug dirbu ir laikas jau būtų nusiraminti. Sutiks, kad gyvenimas toks, sunkus, ir nebaisu, kad man nepavyksta dažnai atvažiuoti.
O mes gyvename 40 km atstumu vieni nuo kitų. Aš reguliariai jai skambinu ir klausau jos neskubrių ir išsamių pasakojimų apie turgų, apie seserį, kuriai sunku vienai kaime, apie tai, kad petražolės po lietaus vėl išaugo ir reikėtų jas nupjauti, ir kad pomidorai baigėsi, net žali, kokia sausra buvo, ir kad katinas Muratas neteko akies, nežinia kur belandžiodamas…
Man neįdomu. Ir man rodosi, kad jos gyvenime nieko svarbaus nevyksta. Ir aš truputį pykstu, kad ji man skundžiasi savo skauduliais, o aš jos prašau prašau eiti pas gydytoją, o ji vis numoja,o aš juk ne gydytojas, na iš kur aš žinosiu, kokius vaistus reikia gerti, galų gale?!
O mama staiga man taip graudžiai sako: – Na kam aš pasiskųsiu, jei ne tau?…
Ir aš sustingstu su telefonu rankoje ir suprantu, kad aš bjaurybė kokių reta. Ir kad štai šis jos skambus ir garsus balsas ragelyje, ir visi jos žodžiai bei žodeliai, ir visi mūsų žinomi ginčai tema, kuri iš mūsų teisi, ir santykių aiškinimasis su priežastimi ir be, ir jos notacijos bei mano pamokymai – visa tai ir yra mūsų gyvenimas. Tas, kuris čia ir dabar…
Aš nesusivaldau ir važiuoju pas ją „neplanuotai“, ji spėja pakepti man žuvies, tėtis pjausto arbūzą ir nori įpilti „jauno vyno“. Vyno negaliu, aš už vairo. Jis išgeria vienas, pagiria. Mes juokiamės.
Aš supuosi į mamos megztinį, žvarboka. Mama susigriebia, bėga įjungti orkaitės, kad „truputį pašildytų virtuvę“. Ir aš vėl – maža mergaitė, kuriai viskas viskas tvarkoje. Viskas skanu. Ir šilta. Ir nėra jokių problemų…
Mama, mama, tu tik gyvenk ilgai, todėl kad aš nežinau, kaip tai negirdėti tavo balso telefono ragelyje, todėl kad aš nežinau, kaip tai be tavo virtuvės, kur tu mane maitini vakariene ir stengiesi, kad namuose būtų šilta…
