Kartą draugas parodė man savo žmonos apatinius. Ta diena apvertė mano gyvenimą

Prieš porą mėnesių mano draugas pasikvietė mane pas save. Jis nusivedė mane į miegamąjį ir iš komodos ištraukė ryšulėlį. Jame buvo suvynioti jo žmonos apatiniai.

„Aš nupirkau šį puikų komplektą mylimai žmonai Mados savaitėje, kai mums pirmą kartą pavyko pabuvoti Paryžiuje. Bet ji jo taip ir neapsirengė. Supranti, kažkodėl saugojo ypatingai progai. Ir štai, laukti nebėra ko, proga nutiko ne mūsų valia“.

Jis padėjo ryšulėlį prie daiktų, kurie buvo paruošti laidotuvėms. Esmė tame, kad dieną prieš mūsų susitikimą jo žmona mirė.

Draugas truputį patylėjo ir tarė:

„Tik dabar aš supratau, kad beprasmiška ką nors atidėlioti vėlesniam laikui. Kiekviena diena, ką ten diena – kiekviena minutė – ji ir yra tas ypatinga proga“.

Stebėtina, keista, bet jo žodžiai ir šita situacija pakeitė mano mąstymą.

Dabar aš gyvenu šia diena ir nieko nebijau. Aš jau mačiau, kas bus, jei to nedarysiu, savo draugo pavyzdyje. Aš pradėjau skaityti mėgstamas knygas, žiūrėti gerus filmus, dažniau susitikinėti su draugais, nustojau užsilaikyti darbe. Dabar aš žvelgiu į gyvenimą kaip į vertingą patirtį.

Aš išsiėmiau krištolines taures, kurias man kadaise padovanojo per vestuves, kad gerčiau iš jų vyną. Aš pradėjau vilkėti geriausius savo kostiumus ne iškilmingais atvejais, naudotis mėgstamais kvepalais kasdien, nors anksčiau aš tai leisdavau sau tik per šventes.

Aš pamiršau žodžius „kada nors“ ir „vienąkart“. Todėl kad nusprendžiau gyventi šia diena, jausti, matyti, girdėti čia ir dabar.

Aš dažnai mąstau, kaip būtų pasielgusi mano draugo žmona, jei būtų sužinojusi, kiek jai liko. Turbūt ji būtų susitikusi su visais brangiais jos širdžiai žmonėmis ir gerai praleidusi su jais laiką.

Jei aš sužinočiau, kad ir mano dienos suskaičiuotos, aš nenorėčiau gailėtis to, kad kažko nepadariau. Neįvykusių susitikimų su draugais faktas vestų mane iš kantrybės.

Kaip ir neišsiųstų žinučių, kurias aš norėjau parašyti kai kuriems žmonėms, bet nepadariau to dėl savo silpnadvasiškumo, abejingumo, bejausmiškumo ir užimtumo, faktas. Juk aš taip mažai kalbėjau apie meilę patiems artimiausiems ir galiausiai – mažai mylėjau.

Dabar aš darau tik tai, kas neša man džiaugsmą, įsileidžiu į savo gyvenimą laimę. Aš manau, kad kiekviena mano diena – ypatinga. Todėl, kad ji yra.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.