Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokie nepakenčiami?

Išmintingo žmogaus atsakymas.

Kartą aš paklausiau vieno labai man brangaus žmogaus:
– Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokie nepakenčiami? Juk būtent jie moka mus labiausiai įskaudinti, jie žino visus mūsų skaudžius taškus ir taikosi į juos. Kartais su ypatingu tikslumu ir dar su malonumu stebi, kaip mus kankina.

Ir štai šis išmintingas žmogus man pasakė.
– Žinai, du kartus gyvenime žmogui ateina pereinamasis amžius ir jis tampa nepakenčiamas artimiesiems. Matomai todėl, kad palengvintų išsiskyrimą ir išėjimą.

Jaunystėje paaugliai tampa nepakenčiami prieš išeidami pradėti savarankišką gyvenimą. Jie taip išveda iš kantrybės savo tėvus, kad tie jau džiaugiasi dėl to, kad jie išeis ir pradės gyventi atskirai. Visi jautrūs ryšiai trūksta ir su vaiku skirtis jau ne skaudu. Švelnumas išsenka. Tas pats vyksta ir senatvėje. Taip gamta ruošia mus paskutiniam atsisveikinimui. Kuo nepakenčiamesnis artimas žmogus paskutiniais gyvenimo metais, tuo lengvesnis atsisveikinimas, todėl kad irgi plyšta visi jautrūs ryšiai dar gyvenime, lieka tik pareiga, o švelnumas išsenka.

Blogiau tiems, kurie ir pirmu, ir antru atveju išsaugo santykių švelnumą.
Kartais šis švelnumas laužo gyvenimus.

You cannot copy content of this page