Kodėl skiriasi pagyvenusios poros…
Mano tėvai šiandien švenčia 45 santuokos metines. Mums su broliu labai svarbu ir vertinga, kad jie iki šiol kartu. Tai suteikia mums stabilumo ir atramos jausmą gyvenime. O mano teta prieš kelis metus nusprendė išsiskirti su vyru, su kuriuo pragyveno daugiau nei 30 metų.
Visai šeimai ši žinia tapo perkūnu iš giedro dangaus. Iš šono atrodė, kad jų šeima gera: materialinė gerovė, du vaikai, kiekvieno iš sutuoktinių profesinė realizacija, hobiai, ko dar reikia?
Žinoma, buvo kažkokių buitinių konfliktų, bet pas ką jų nebūna?
Ir čia teta pareiškia, kad ji daugiau taip negali ir paduoda skyrybų, kad visus materialinius klausimus jie išsprendė tarpusavyje, jokių finansinių ir kitų pretenzijų vienas kitam neturi ir kiekvienas gyvens savo gyvenimą.
Buvusio kolegos tėvai, kartu pragyvenę 20 metų, irgi nusprendė įteisinti skyrybas ir pradėti gyventi atskirai vienas nuo kito.
Artimo draugo tėvai išsiskyrė beveik iškart po jauniausios dukters vestuvių. Išsiskyrė, tačiau toliau gyvena viename bute, barasi kasdien ir ne po vieną kartą, tačiau buto klausimo išspręsti kol kas neišeina.
Aš žiūriu aplink ir suprantu, kad vis dažniau girdžiu tokias istorijas, kad žmonės brandžiame amžiuje virš 50, 60 nusprendžia gyventi vieni ar su kitu partneriu. Kodėl? Kas juos pastūmėja tokiam žingsniui?
Sutuoktiniai dažnai išsaugo santykius dėl vaikų, toliau gyvena kartu, kad vaikai augtų pilnavertėje šeimoje. Vaikai cementuoja tokias santuokas. O kai jie užauga ir sukuria savo šeimas, tai lyg ir nėra didelės prasmės gyventi kartu toliau.
Daugelis svajojo, kad kai vaikai užaugs, nebereikės važinėti į darbą, bus mažiau problemų, bus galima pagaliau pagyventi sau, užsiimti mėgstama veikla, keliauti, vaikščioti po muziejus ir parodas.
O paskui staiga suprato, kad su šiuo partneriu visa tai nerealu, apie jokią ramybę ir džiaugsmą negali būti nė kalbos. Skiriasi ir iškart su laisvo žmogaus statusu pradeda kokybišką kitą gyvenimą.
Su amžiumi lieka vis mažiau kantrybės kito žmogaus adresu. Anksčiau gyvenimas buvo dinamiškas: darbas-vaikai-mokykla-darželis-namai, susitikdavo tik vakare, lyg ir nėra laiko užsiciklinti ties svetimais tarakonais.
O kai staiga ištisas dienas namie, nereikia niekur bėgti, partneryje aptinkami nelabai malonūs bruožai. O kentėti jau nebesinori, vaikai juk jau užaugo.
Mano teta taip ir paaiškino savo skyrybų priežastis. Anksčiau jaunystėje aš į daugelį dalykų užmerkdavau akis, teisindavau jį, tikinau save, kad jis – puikus tėvas, o dabar, kai dauguma klausimų išspręsta, vaikai ant kojų pastatyti, kam užgniaužti savo pačios dainą?
Vardan ko gyventi su žmogumi, kuriam nėra jokių jausmų? 60+ amžiuje jau norisi taikos ir ramybės, o ne šeimyninių aiškinimųsi.
Visa tai galima suprasti protu, tačiau vaikams, net jie jau patys yra tėvai, tai smūgis. Niekada nepamiršiu, ką apie tai pasakojo mano buvęs kolega.
Jis – stambaus padalinio vadovas, labai vyriškas, stipri asmenybė, su nenulaužiama ašimi viduje, o pasakoja apie savo tėvų skyrybas ir aš matau prieš save mažą berniuką, kuris stovi su pliušiniu meškiuku tarp mamos ir tėčio ir negali susitaikyti su jų sprendimu.
Man atrodo, kad jis iki šiol netiki, jog tėvai išsiskyrė.
Manau, skyrybos – tai stresinis įvykis visiems: ir sutuoktiniams, ir vaikams, ir artimiesiems. Ypač kada tai nutinka brandžiame amžiuje ir greičiausiai baigsis vienatve.
Šansai sukurti naują šeimą, ypač moterims, nelabai dideli. Aš nenorėčiau to patirti nei kaip dalyvis, nei kaip 40+ amžiaus vaikas.
O jums teko susidurti su pagyvenusių porų skyrybomis?
