Koks kieno reikalas, kiek skyrybų man buvo? Argi gėda išsiskirti?

Dabar man beveik 52 metai. Ir aš nesu ištekėjusi. Tiesą sakant, buvau ištekėjusi daug kartų, bet dabar gyvenu viena ir dėl to nesigailiu. Esu laiminga moteris ir visiškai susitvarkiusi gyvenime. Taip, aš jau ne jauna, tačiau vyrų dėmesio man netrūksta — vyrai vis dar manimi rūpinasi, sako komplimentus, kviečia į vakarienes. Bet aš tiesiai sakau: šeimos gyvenimas man tiesiog nusibodo. Supratau, kad nenoriu rimtų santykių. Juolab teisiškai įteisintų.

Ištekėjau keturis kartus. Ir kiekvieną kartą sprendimą skirtis priėmiau būtent aš. Man tai nėra gėda. Manau, kad tai sąžiningiau nei gyventi tuščioje santuokoje, kurioje seniai nebeliko nei meilės, nei pagarbos. Jei du žmonės nebežiūri ta pačia kryptimi, koks tikslas kabintis už nuolaužų? Išsiskyrimas — tai galimybė pradėti naują gyvenimą. Tačiau, sprendžiant iš aplinkinių reakcijų, nedaugelis dalijasi mano požiūriu.

Dauguma mano draugių mano, kad moteris be vyro tarsi ir nėra moteris visai. Jos atsiduria šeimai iki paskutinės lašelio. Jų vyrai tai seniai suprato ir dabar tuo naudojasi: nevertina, negerbia, kartais atvirai žemina. Tačiau draugės vis tiek laikosi santuokos, pateisina grubumą ir abejingumą, sakydamos „taip yra pas visus“. Jos nuoširdžiai tiki: geriau blogas vyras, nei jokio.

O aš manau priešingai. Man geriau vienai, nei būti santykiuose, kur manęs negirdi, nesupranta ir negerbia. Mano santuokos buvo įvairios: pirmoji — jaunystės naivumas, antroji — bandymas „įsikurti“, trečioji — patikimo peties paieškos, ketvirtoji — noras įrodyti sau ir kitiems, kad vis dar galiu mylėti. Tačiau kiekvieną kartą susiduriau su tuo pačiu: kai meilė išnyko, liko tik kasdieninės įpročiai, dirginimas ir abejingumas. Aš išėjau ne todėl, kad nenorėjau kovoti. Aš išėjau todėl, kad supratau — kovoti nėra dėl ko.

Iš pradžių buvo baisu. Po pirmųjų skyrybų man atrodė, kad gyvenimas baigėsi, kad elgiausi kaip „išsiskyrusi“. Tačiau laikas parodė: tai buvo ne pabaiga, o kažko naujo pradžia. Kiekvieną kartą išsiskyrusi aš vis mažiau bijojau ir vis daugiau mokiausi save girdėti. Aš nustojau atsižvelgti į kitų nuomonę. Žmonės visada ras priežastį pasmerkti — per anksti ištekėjai, per vėlai išsiskyrei, per daug vyrų, per mažai kantrybės. Tačiau tai mano gyvenimas, ir aš jame gyvenu.

Dabar man patinka laisvė. Atsibundu ir žinau: niekas negrauš, kad per ilgai verdu kavą ar per vėlai nuėjau miegoti. Galiu keliauti, neprašydama leidimo ir nederindama maršruto. Galiu skaityti iki trečios ryto, galiu šokti viena virtuvėje. Tai smulkmenos, bet būtent iš jų susideda laimės jausmas.

Kartais mano draugės už nugaros šnabždasi: girdi, Marina (vadinkime mane taip) „išlaikė“ keturis vyrus, o vis dar viena. Joms atrodo, kad tai tragedija. O aš matau tai kaip savo laisvę, savo pasirinkimą ir savo sąžiningumą su savimi. Aš nugyvenau skirtingus gyvenimus, bandžiau, klydau, vėl bandžiau. Ir dabar tikrai žinau, ko noriu — ir ko nenoriu.

Ir svarbiausia — aš nesijaučiu nesėkminga. Turiu vaikų, turiu darbą, kuris džiugina, turiu namus, kuriuose jauku. Ir dar turiu save. Tą, kuri nustojo bijoti būti „ne tokia, kaip visi“.

Galbūt daugiau neištekėsiu. O gal sutiksiu žmogų, su kuriuo norėsiu praleisti likusį gyvenimą. Tačiau vieną dalyką tikrai žinau: net jei tai neįvyks, aš vis tiek būsiu laiminga.

Juk laimė — tai ne antspaudas pase ir ne bendra nuotrauka jubiliejui. Laimė — tai sugebėjimas būti sąžiningai su savimi ir gyventi taip, kaip šaukia širdis.

💬 O kaip manote jūs — kas geriau: likti santuokoje bet kokia kaina ar turėti drąsos išeiti, kad neprarastumėte savęs?