Kol ilsėjausi sanatorijoje, vaikai be mano leidimo pardavė viską, kas buvo svarbiausia mano gyvenime
Mano vardas Marija. Noriu papasakoti jums apie tai, kas neseniai nutiko mano gyvenime. Tai taip smarkiai pakeitė mano gyvenimą, kad aš net nežinau, ką gi man dabar daryti. Kaip gyventi toliau?
O nutiko štai kas.
Atvažiavo pas mane dukra su vyru. Dukra ir sako:
– Mama, mes nupirkome tau kelialapį į sanatoriją! Ilsėsiesi ten 2 savaites! Ir pailsėsi, ir sveikatą pataisysi. Tu juk taip seniai nesiilsėjai!
– Oi, tiesa! Seniai nesiilsėjau! Bet kaipgi aš savo ūkį paliksiu? Juk turiu 2 ožkytes, ančių, vištų ir nedidelį daržą. Visa tai reikia prižiūrėti!
Kaipgi aš visa tai paliksiu?
– O štai taip, mamyte, gali nesijaudinti. Vyras pasiėmė atostogų darbe. Tu mums papasakosi, ką ir kaip reikia daryti ir mes čia pabūsime. Pakvėpuosime grynu oru, prižiūrėsime tavo ūkį ir daržą. Nesugalvok atsisakyti! Kraukis daiktus!
Pagalvojau ir sutikau. Jau taip seniai nesiilsėjau. Po to, kai mirė vyras ir aš likau su maža dukrele ant rankų, išvis pamiršau, kad žmogus turi ilsėtis. Man reikėjo užauginti Kristiną, išmokslinti ją universitete.
Ir man viskas pavyko! Dukra išsimokslino, dėstė universitete. Paskui ištekėjo. Dabar mano dukrelė vaiko priežiūros atostogose, auga puikus anūkas.
Kol kas dukra su vyru gyvena nuomojamame bute. Jie taupo pinigus pirmam įnašui. Ir čia jie nusprendė man įteikti tokią prabangią dovaną! Aš taip apsidžiaugiau! Susidėjau daiktus ir vaikai palydėjo mane į stotį. Išvykau ilsėtis ramia širdimi.
Pailsėjau tiesiog nuostabiai: ir maitinimas buvo geras, ir masažai, ten susipažinau su labai gera moterimi. Mes su ja iškart susidraugavome. Dieną eidavome į ekskursijas, o vakarais būdavo šokiai. Atjaunėjau bene 20-ia metų: su tokiu malonumu šokau diskotekose.
O paskui paskambinau vaikams ir padėkojau už tokį puikų poilsį. Dukra nusijuokė ir pasakė:
– Mamyte, tai dar ne viskas! Namie tavęs laukia dar vienas didelis siurprizas! Bet daugiau nieko tau nesakysiu! Kitaip nesigaus siurprizas!
Negalėjau suprasti, apie ką ji kalba.
Ir štai grįžau namo. Žentas su dukra pasitiko mane iš traukinio. Įėjau į kiemą ir iškart supratau, kad kažkas ne taip. Kieme buvo labai labai tylu. Nustebau, tačiau nutylėjau ir užėjau namo.
– Na, mama, tu pasiruošusi siurprizui? Žiūrėk! – dukra atidarė sandėliuko duris.
O ten buvo jau nebe sandėliukas, o vonia!
Pasirodo, žentas su dukra per 2 savaites į mano namą įvedė vandenį, nupirko vonią. Padarė remontą.
– Viskas, mama, užtenka tau tiek dirbti! Ilsėkis!
– Oi, kaip viskas gražu! O iš kur gi jūs ėmėte pinigų viskam? Tai juk taip brangu!
– O mes pardavėme tavo ožkas, antis. Palikome tau tik vištytes. Užteks tau ir jų.
Aš lyg ir džiaugiausi: suprantu, kad vaikai norėjo kaip geriau, tačiau man pasidarė taip liūdna.
Kaipgi aš gyvensiu be savo ožkelių? Jos gi buvo ne šiaip ožkos, jos man buvo jau kaip šeimos nariai. Jų dėka bendravau su žmonėmis: pardavinėjau pienelį. O ir uždirbdavau šiek tiek.
Dabar nežinau, kaip gyvensiu toliau.
Vaikams pasakiau „labai ačiū!“, nenorėjau jų liūdinti. Jie grįžo namo. O aš dabar savo namuose likau viena.
Išeisiu į kiemą, o ten taip neįprasta – tylu. Nereikia bėgti melžti ožkelių, nereikia bėgti lesinti ančių. Liūdna man, nuobodu.
Negaliu aš taip gyventi! Kodėl gi mano vaikai nepasitarė su manimi prieš nuspręsdami taip smarkiai pakeisti mano gyvenimą?
